Popiežiaus katechezė. Viltis neapgauna

„Aš neabejoju, kad Dievas mane myli“. Turime šiuos žodžius kartoti kaip maldą, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu tęsdamas katechezę apie krikščionišką viltį. Šį kartą buvo komentuojama šv. Pauliaus laiško romiečiams ištrauka.

„Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,  per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,1-5).

„Nuo pats mažens esame mokomi, kad didžiuotis negražu, - sakė Pranciškus. Ir teisingai, nes didžiavimasis tuo kas esame ar tuo ką turime, reiškia ne tik išdidumą, bet taip nepagarbą kitiems žmonėms, ypač tiems, kuriems sekasi blogiau negu mums. Tačiau apaštalas Paulius šioje laiško romiečiams ištraukoje mus nustebina, nes net du kartus ragina didžiuotis. Tad kuo gi teisinga didžiuotis? Kaip didžiuotis nieko neįžeidžiant ir neatstumiant?“

„Pirmiausia esame raginami didžiuotis malonės gausa, kurios esame pripildyti tikėjimo į Jėzų Kristų dėka. Paulius nori mums padėti į viską žiūrėti Šventosios Dvasios šviesoje ir suprasti, kad viskas yra malonė, viskas yra dovana. Jei atidžiau pasižiūrime į istoriją, taip pat ir į savo gyvenimą, - sakė popiežius, - pamatome, kad esame ne tik mes, bet visų pirma yra Dievas. Jis yra absoliučiai pagrindinis veikėjas, jis viską su meile sukūrė kaip dovaną, jis numatė išganymo planą ir jį vykdo mumyse per savo Sūnų Jėzų. Mes turime visa tai pripažinti, su dėkingumu priimti, ir paversti šlovinimu, palaima ir džiaugsmu. Jei tai darome, esame taikoje su Dievu ir jaučiame, kad esame laisvi. Taika pasiekia visas mūsų gyvenimo aplinkas ir santykius: esame taikoje su savimi, taika viešpatauja mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, darbovietėse, esame taikoje su visais žmonėmis, kuriuos kasdien sutinkame savo kelyje“.

„Paulius ragina didžiuotis ir sielvartais. Nelengva tai suprasti. Nelengva suprasti, - pakartojo Pranciškus, - nes atrodo, kad šis raginimas niekaip nesiderina su ką tik minėta taika. O vis dėlto šis antrasis raginimas yra pati autentiškiausia ir tikriausia taikos prielaida. Nes juk taika, kurią mums dovanoja Viešpats, neturi būti suprantama kaip visiškas rūpesčių, nusivylimų, trūkumų, kančios priežasčių nebuvimas. Jei taip būtų, net jei ir pasiektume taikos valandėlę, ji greitai praeitų ir neišvengiamai tektų nusivilti. Tuo tarpu iš tikėjimo tekanti taika yra dovana: tai malonė jausti, kad Dievas mus myli ir visada yra su mumis, kad nė trumpiausiai akimirkai jis nepalieka mūsų gyvenime vienų. O tai, kaip skelbia Apaštalas, gimdo ištvermę, nes žinome, kad net ir sunkiausiomis ir labiausiai slegiančiomis akimirkomis, viską pranoksta Viešpaties gerumas ir gailestingumas ir niekas negali mūsų išplėšti iš jo rankų, nuo jo atskirti“.

„Štai kodėl krikščioniška viltis yra tokia tvirta, štai kodėl ji neapgauna. Ji remiasi ne tuo, ką mes galime ar kas mes esame, taip pat ne tuo ką mes galime tikėti. Jos pagrindas yra tai kas yra ištikimiausia ir tvirčiausia – tai yra meilė, kuria Dievas myli mus kiekvieną. Lengva sakyti – Dievas mus myli. Vis taip sakome. Bet pagalvokime, - sakė Pranciškus, - ar sugebėtume pasakyti: „Aš esu tikras, kad Dievas mane myli“. Tai tvirtinti nelengva. Tačiau taip iš tiesų yra. Viešpats gausiai išliejo mumyse Šventąją Dvasią – tai yra savo meilę – ji yra kūrėjas, ji yra garantas – ji mumyse gaivina tikėjimą ir viltį. Turime kaip maldą kartoti šiuos žodžius: „Dievas mane myli. Aš žinau, kad Dievas mane myli““.

„Dabar suprantame kodėl apaštalas Paulius mus ragina visu tuo didžiuotis. Aš didžiuojuosi Dievo meile; didžiuojuosi, kad jis mane myli. Mums padovanota viltis neatskiria mūsų nuo kitų žmonių ir juo labiau neskatina mūsų juos niekinti ar skriausti. Mums suteikta viltis tai nepaprasta dovana, kuria turime paprastai ir nuolankiai dalintis su visais. Tuomet mes galėsime didžiuotis, kad mūsų Tėvas yra Dievas, kuris neskirsto žmonių į geresnius ir blogesnius, nė vieno neatstumia, bet atveria savo namus visiems, ypač paskutiniesiems ir labiausiai nutolusiems, kad mes kaip jo vaikai vieni kitus guostume ir vieni kitiems padėtume. Neužmirškime, - baigdamas katechezę, pridūrė popiežius, – viltis neapgauna“. (Vatikano radijas)