Penktasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).

DIDŽIAUSIA DOVANA

Bene gražiausią Dievo apibūdinimą randame apaštalo Jono pirmajame laiške: „Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsybės“. Vis dėlto šio sekmadienio Evangelijoje randame dar vieną teiginį, tarsi savotišką iššūkį mums, Kristaus mokiniams: „Jūs – pasaulio šviesa“. Neįmanoma gražiau pavadinti žmogaus. Tai dar nuostabiau ir dėl to, kad taip mus vadina pats Dievas.

Verta atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: Kristus nesako, kad mes turime tapti, dėti pastangas, kad taptume šviesa. Ne, Jis teigia, kad mes jau esame šviesa. Tai nėra tikinčio žmogaus pareiga, o natūrali būsena, kuri atsiranda iš buvimo Viešpaties artumoje. Dievo Žodis užtikrina mus, kad kažkokiu paslaptingu ir didingu, jaudulį keliančiu būdu mes visi, gyvenantys su Dievu širdyje, esame šviesa iš šviesos, panašiai, kaip tikėjimo išpažinime pagerbiamas Jėzus: „Dievas iš Dievo, šviesybė iš šviesybės“.

Gyvenimo patirtis ne vieną iš mūsų verčia teigti, kad iš tikrųjų mes negalime vadintis nei šviesa, nei druska. Mes juk gerai žinome, kad esame padarę pernelyg daug klaidų, pasukę netinkamais gyvenimo keliais… Tačiau šiandien lieka tik stebėtis, nes Evangelijos žodžiai skirti kiekvienam iš mūsų. Jie liudija Dievo pasitikėjimą savo kūriniais ir drauge ragina nelikti paviršutiniškais, bet stengtis pasinerti į savo širdies ir jausmų gelmę, kad suvoktume ir priimtume faktą, jog Dievas visuomet yra su mumis. Ten mūsų širdies slapčiausioje vietoje suprasime, kad  esame apdovanoti Dievo malone ir rasime degantį žibintą bei žiupsnelį druskos. Tai, kuo mes galime dalytis su žmonėmis yra ne nuopelnas ar atlygis, bet atsakomybė.

Tą būtinybę gyventi bendrystėje pabrėžia ir Išganytojo žodžiai, nes Jis nesako: „Tu – pasaulio šviesa… Jis – pasaulio šviesa“, bet pavartoja žodį: „Jūs“. Kuomet pasaulyje žmonės susitinka ir bendrauja, kai dalijasi meile, tada galime kalbėti apie bendruomenę, kuri išsaugo gyvenimo prasmės jausmą ir tampa gyvenimo druska, suteikiančia tikrą gyvenimo laimės pojūtį visiems.

Kaip  tapti tokia šviesa? Atsakymą duoda pranašas Izaijas, kurio žodžius girdime šio sekmadienio Žodžio liturgijos pirmajame skaitinyje: „Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk, pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio. Tada tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa“. Visa tai sutampa ir su Jėzaus atneštąja Gerąja Naujiena: nelik susigūžęs prie savo patirtų pralaimėjimų, bet būk su žmonėmis, šviesk kitiems ir būsi apšviestas, gydyk kitus ir kiti išgydys tavo gyvenimą.

Yra gražus palyginimas apie druską, kuri, paklusdama spindulingam saulės kvietimui, atsiranda iš sūraus jūros vandens. Lygiai taip pat ir Kristaus mokinys atsiliepia į dieviškosios šviesos kvietimą, tačiau paskui, kaip ir druska, privalo atsidurti ant kitų žmonių stalo. Krikščionis, kaip ir druska, privalo atsidurti ant kitų stalo, nes, užsidaręs savyje, jis niekam nereikalingas. Mes, pavadinti druska, esame įpareigoti išnykti kituose taip, kaip druska ištirpsta maiste, suteikdama jam skonį.

Tai reiškia – dovanoti save…

(Mons. Adolfas Grušas)