Sausio 13. Malda Vilniuje ir Šiluvoje

Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo malda Antakalnio kapinėse pagerbiant Sausio 13-osios aukas

Visi drauge melskimės, kad mūsų brolių ir seserų auka – jų ištikimybės dovana Lietuvai – neštų gausių vaisių dar daugybę šimtmečių, kaip ir Jėzaus Kristaus auka neša gausių vaisių per visą istoriją.

Dieve, visų tautų Tėve, tavo galybė ir garbė spindi sukurtojo pasaulio tvarkoje. Tu, kadaise galinga ranka išvedęs išrinktąją Izraelio tautą iš nelaisvės, leidai ir mums patirti Tavo galybę ir Apvaizdos gerumą.

Dieve, vesdamas į laisvę mūsų šalį, Tu įkvėpei drąsos ir pasiaukojimo daugybei laisvės gynėjų, kurie buvo pasiryžę net savo gyvybę atiduoti už Lietuvą. Dabar, pamaldžiai aplankydami žuvusiųjų kapus, mes prašome, kad šie mūsų broliai ir sesuo, per Tavo Sūnaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, šventųjų apsupti, per amžius regėtų Tavo Gailestingąjį Veidą, o jų artimieji patirtų paguodą ir ramybę. Stiprink visus dėl Tavojo Vardo ir Lietuvos laisvės kovojusius, kentėjusius, sveikatą praradusius mūsų brolius ir seseris.

Pažvelk, Viešpatie, į visus kraštus, kuriuose šiandien vyksta karai. Siųsk Šventąją Dvasią visiems, priimantiems lemtingus sprendimus, kad jie tarnautų laisvei ir taikai.

Duok, Viešpatie, išminties ir stiprybės tiems, kurie dirba ir aukojasi mūsų valstybės labui.

Stiprink visų Lietuvos piliečių vienybę, kuri reikalinga ne tik laisvei iškovoti, bet dar labiau – laisvėje gyventi. Gailestingumo darbai ir veiklus atidumas artimui tebūna mūsų vienybės liudijimas.

Šventasis Kazimierai, Lietuvos Globėjau, išmelsk malonę, kad mūsų Lietuva būtų tarsi žiburys: spindėtų tvirtu tikėjimu, tikra meile ir nepalaužiama viltimi.

Dieve, tu esi arti kiekvienam, kuris tavęs šaukiasi, todėl meldžiame, kad suvokdami laisvės kainą, prisimintume tikrąsias vertybes ir jų nuolat siektume, atsižadėdami beprasmio susipriešinimo, pavydo bei tuščių ambicijų ir, įsipareigodami gyventi solidariai, dirbti nuoširdžiai ir visados būti taikos ir santarvės kūrėjais.

Garbingasis Arkivyskupe Teofiliau Matulioni ir visi Lietuvos kankiniai, melskite už mus.

 

Sausio 13-oji, kai Lietuva atmena tragiškąsias savo istorijos dienas, paminėta ir Šiluvoje. Šią dieną piligrimams gausiai susirinkus į kasmėnesinius Marijos atlaidus, melstasi už Tėvynės laisvės gynėjus, Šiluvos Dievo Motinos globos prašyta Lietuvos žmonių dabarčiai ir taikiai ateičiai.

Šiomis intencijomis Šiluvos bazilikoje kvietė melstis iškilmingai Eucharistijai vidudienį vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Arkivyskupas sveikino Eucharistiją koncelebravusius Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių, Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, Telšių vyskupą Joną Borutą, Kauno arkivyskupijos augziliarą vyskupą Kęstutį Kėvalą bei kunigus, ypač Raseinių dekanato, kurie tą dieną patarnavo ir klausyklose, giedantį Šiluvos parapijos chorą bei jo vadovą Vytautą Šveikauską ir visus gausius piligrimus, susirinkusius prie Šiluvoje gerbiamo ir malonėmis garsaus Švč. M. Marijos su Kūdikiu atvaizdo bazilikos Didžiajame altoriuje, kad vėl, kaip ir per šimtmečius, Šiluvos Dievo Motinos užtariami melstų Viešpaties palaimos sau ir visai Lietuvai.

„Sausio 13-oji mums ypatinga diena. Melskimės už tuos, kurie žuvo, už tuos, kurie buvo sužeisti, už tuos, kurie buvo ir liko neabejingi Lietuvai. Laisvė – brangi ir brangintina dovana. Laisvę Dievas sukūrė. Į ją niekas negali kėsintis. Laisvė – tai ir mūsų pastangos. Puikiai žinome, jog velniška nuodėmė – siekis pavergti kitą – veikia pasaulyje. Jam turėjome pasipriešinti prieš 26-erius metus, turime priešintis ir šiandien. Tad melskimės, kad ir mes visi būtume laisvės gynėjais“, – ragino arkivyskupas L. Virbalas savo homilijoje.

Joje, be kita, ganytojas priminė, jog šiais metais minėsime Marijos apsireiškimo Fatimoje 100-metį, ir jos paraginimą pasauliui melstis ir atsiversti, tai yra tikėti jos Sūnų Jėzų, tikėti Evangelija. Šiandien, pasak ganytojo, ypač reikia susirūpinimo dėl pasaulio ateities, ištikimo tikėjimo, maldos, kuri paliestų visą žmogaus gyvenimą, nuolatinio įsipareigojimo Evangelijos dvasią nešti į savo šalies gyvenimą. Jame ir mūsų dienomis, kaip jau XX a. antrojoje pusėje matė ir įvardijo savo laiškuose garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, daug pavojų – ypač girtavimo, gyvybės, šeimos nebranginimo, užuot padėjus tėvams netrukdomiems atlikti savo šventą pareigą – auginti ir auklėti jaunąją kartą.

Savo homilijoje ganytojas darsyk atkreipė visų dėmesį į Dievo žodį, ypač Dievo pažadą (plg. Laišką žydams 4, 1–11) „įeiti į Jo atilsį“. Tačiau šis pažadas – ne tik ateičiai, kad pasieksime jo dovanojamą pilnatvę, jis galioja ir pildosi jau dabar. Turime ne tik viltį, bet tikėdami jau dabar regime Dievo veikimą ir dovanas, ragaujame jo ramybės ir džiaugsmo. Tikintis žmogus jau šiandien sulaukia Dievo pagalbos – „Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5).

„Tikėjimas, atsivertimas, malda – tai daug, tai svarbu ir labai reikalinga, kad mes, būdami laisvi Dievo vaikai, kurtume savo ir Tėvynės ateitį“, – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas.

(vilnensis.lt / kaunoarkivyskupija.lt)