Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

DIEVO ŽENKLAI

Kalėdos – tai šventė, kuomet Dievas ieško žmogaus. Švęsdami Viešpaties Apsireiškimą mes prisimename, kad taip pat ir žmogus ieško Dievo. Iš Rytų pas Jėzų atkeliavę išminčiai geriausiai įkūnija tą nuolatinį žmogaus ilgesį: rasti Dievą.

Visa Dievo įsikūnijimo istorija kupina ženklų: Marijai tokiu ženklu buvo angelo atnešta žinia, Juozapui – jo sapnas, Betliejaus piemenims, tariant angelo žodžiais, ženklu buvo ėdžiose gulintis kūdikis. Išminčiams pakako naujai pasirodžiusios žvaigždės, o jie patys tapo ženklu visiems vėlesnių amžių ieškotojams. Netgi ir Erodui atiteko savas ženklas: iš Rytų, šviesos lopšio, atvykę keliautojai, ieškantys kito karaliaus…

Taip yra todėl, kad Dievas visuomet visiems, taip pat ir šiais laikais, duoda ženklus. Labai dažnai tai būna iš pirmo žvilgsnio menkai pastebimi dalykai. Dažnai susitinkame žmones, savo gyvenimu apreiškiančius gerumą, gyvenančius Evangelija, kurių akys ir žodžiai spindi, nelyginant žvaigždės. Pats žmogus yra pas Dievą vedanti žvaigždė, nes Dievas randamas ne knygose, o kūne, kurį prisiėmė iš meilės žmogui.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė ir mums siūlo eilę ženklų, kuriuos įskaitę, galime aiškiau suvokti savo krikščioniško gyvenimo kelią.

Pirmąjį nurodymą randame pirmajame Mišių skaitinyje, kuriame pranašas Izaijas ragina: „Pakelki akis, pažvelki aplinkui“. Tai raginimas neapsiriboti vien tik pačiu savimi, bet suvokti pasaulį, kaip džiaugsmą, žvelgti aukštyn, išsiveržiant vien tik iš šios žemės reikalų. Tai kvietimas nuo save įsimylėjusio egoisto pakelti žvilgsnį į Dievą. Tai panašu į atvertus namų langus, leidžiant įsiskverbti gaiviam pavasario vėjui.

Kitas ženklas – tai kvietimas sekti mūsų gyvenimo žvaigždę, vedančią pas Kristų. Norint Jį atrasti reikia eiti link Jo, atsiverti visiems geriems įkvėpimams, keliauti, vadovaujantis protu ir atsiliepiant į širdies balsą. Vien tai, kad mes jaučiame poreikį ieškoti Kristaus  jau galima pavadinti Jo atradimu, o Jį savo gyvenime suradę, visuomet trokštame dar labiau įsigilinti ir suvokti Jo meilę mums. Keliaujame, kaip Evangelijoje aprašyti išminčiai: savo bendruomenėje, įveikę vienatvės liūdesį, taip, kaip ir jie, matydami ir dangaus begalybę, ir nenuleisdami akių nuo supančios tikrovės.

Be to, mes niekada neturime bijoti suklysti. Gyvenimo kelionėje ne kartą reikia nepaprastos kantrybės viską pradėti iš naujo, vėl ir vėl ieškoti atsakymo Dievo Žodyje, surasti naujas žvaigždes, elgtis ne kaip Rašto aiškintojai, bet kaip vaikai. Jie visuomet viską mato labai paprastai, iš karto nujausdami tai, kas sudaro esmę.

Galiausiai mums reikia išmokti garbinti ir dovanoti. Pati didžiausia išminčių dovana buvo ne atnešti auksas, smilkalai ir mira, bet jų ilga kelionė, jų troškimas pamatyti gimusį Karalių. Dievas trokšta, kad mes gyventume Jo troškimu.

Reikšmę turi netgi žodžiai, nusakantys išminčių grįžimą namo: „Jie kitu keliu sugrįžo į savo kraštą“. Netgi šis sugrįžimas į kasdienybę tampa nauju keliu, nes susitikimas su Dievu mus padaro naujais kūriniais.

Kūriniais, kurie pamatė jiems skirtus ženklus ir ėjo paskui juos…

(Mons. Adolfas Grušas)