Briuselio arkivyskupas: kiekvienas asmuo yra dvasingas, tai žmogaus prigimtyje

Belgijos katalikų interneto portalas „Cathobel“ paskelbė interviu su kardinolu Jozefu De Keseliu, kuriam nuo 2015 teko atsakomybų vadovauti Briuselio arkivyskupijai, sekuliariame, pliuralistiniame, daugiareliginiame ir daugiakultūriniame kontekste. 

Interviu tema buvo „dvasingumas“. Kas tai yra? Pats žodis, pasak kardinolo, kyla iš žodžio „siela“ ar „dvasia“: taigi to, kas lemia mano veiksmus. Dvasingumas šia prasme nebūtinai yra krikščioniškas ir nebūtinai yra religinis. Visi žmonės turi kažką savyje, turi vidujumą. Žmogus nėra apibrėžiamas vien to, ką gauna iš išorės, bet taip pat to, kas kyla iš vidaus, širdyje. Ir tai nėra vien protas, bet dar kažkas kitas, dėl žmogus yra tas, kas yra.

Jam, kaip krikščioniui, pasak kardinolo, dvasingumas yra Dievo Dvasios buvimas jame. Šiandien daugybė žmonių gyvena strese. Todėl yra daug tų, kurie ieško tylos ir susikaupimo. Tai jau yra dvasingumo dvelksmas. Žmogus yra dvasinė būtybė. Galima pridurti, kad dvasingumas yra Dievo ieškojimas, nors ieškantysis tai ne visada žino. Krikščionis tai gali patvirtinti iš savo patirties: Dievas yra žmogaus gelmėse, nors šis sąmoningai to ir nesuvokia. Tikinčiojo džiaugsmas susideda iš to suvokimo.

Dvasingumas nėra vien atrandamas, bet ir išmokstamas, papildė Briuselio arkivyskupas, prisimindamas savo pirmuosius metus seminarijoje, kurioje ne vien studijavo teologiją, bet mokėsi ir išmoko melstis. Šiame kelyje gali padėti iškilūs autoriai. Jam tai buvo viduramžių šventasis Bernardas Klervietis, ypač jo komentaras apie „Giesmių giesmę“. Taip pat šv. Augustinas, ieškojęs tiesos visą gyvenimą, išliejęs daug ašarų, kol atskleidė krikščionišką tikėjimą. Tačiau tai pasiekęs, buvo labai vidujai laisvas žmogus ir didis ganytojas. 

Dar vienas autorius, pasak kardinolo De Keselio, padaręs jam didelį įspūdį ir poveikį buvo liuteronų pastorius ir teologas Dietrich Bonhoeffer, vokietis, kuriam 1945 metais nacistinis režimas įvykdė egzekuciją. Savo ruožtu, šis protestantų autorius žavėjosi katalikų vienuoline tradicija ir net pats parašė bendruomeninę regulą.

Briuselio arkivyskupas perspėjo dėl šiandien pasitaikančios tendencijos atskirti teologiją ir dvasingumą. Teologija turi būti tikėjimo supratimas. Jei teologija nebeatlieka šio vaidmens, ji tampa religijos mokslu, disciplina apie kokį nors religinį aspektą, tačiau tai kitas dalykas, nei teologija. Teologas yra tikintysis, kuris nori suprasti savo tikėjimą.

Malda, pasak kardinolo De Keselio, yra susikaupimas, meditacija, susitikimas su Dievu ir ypač klausymasis. Maldos tikslas yra sutikti Dievą. Toks yra ir tylos tikslas: ne pats sau, bet sukurti aplinką ar nusiteikimą, kuriame Dievas galėtų prabilti. O mes esame linkę patys kalbėti, pernelyg daug.

Girdėti Dievą nereiškia girdėti „balsą ausyje“, bet, pavyzdžiui, maldingai skaitant Šventąjį Raštą vidujai suprasti, ką man Dievas sako, dabar. O po to galiu atsakyti ar tiesiog kontempliuoti. (Vatikano radijas)