Kalėdinių atvirukų parodėlė Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje

Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje yra atidaryta kalėdinių atviručių iš viso pasaulio paroda. Renata Žiūkaitė kalbina šios parodos iniciatorių kun. Antaną  Saulaitį.

Tėve Antanai, kaip Jums kilo mintis surinkti iš viso pasaulio tokią didelę kalėdinių atviručių kolekciją?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mes turėjome namuose  molines Marijos, Juozapo ir Kūdikėlio Jėzaus figūrėles, o  iš kankorėžių, medžio žievių, šieno kurdavome prakartėlės aplinką. Visada buvo įdomu, nes čia šv. Pranciškaus sugalvotas dalykas. Kai aš dirbau Brazilijoje, ten buvo didžiulis prakartėlių muziejus, kur buvo daug įvairių eksponatų, tačiau nieko lietuviško. Ir tada prieš 30 metų aš klausiau - kokia būtų lietuviška prakartėlė? Mes tokios dar neturėjome ir nežinojome ar yra. Man visada būdavo labai įdomu, todėl pradėjau rinkti atvaizdus iš kitų šalių, iš žurnalų, iš kalėdinių sveikinimų. Į parodėlę atrinkau įdomiausius atvirukus.

Ar galite apibūdinti kuo ypatingos tos atvirutės?  Iš kokių pasaulio šalių jos atkeliavo? Ką mes galime sužinoti apie kitų šalių kultūrą?

Keletas atviručių yra  atsiųstos  iš Indijos tėvo jėzuito misionieriaus Antano Slapšio. Betliejaus vaizdas su Marija, Juozapu.  Angelai yra kitaip apsirengę,  be sparnų,  rankas ištiesę kaip šokėjai Indijoje. Vaikelis guli ant kilimo, o ne ėdžiose. Labai daug šviesų, nes indai  naudoja daug žvakių  net  per  katalikiškas Mišias. Yra atvirukas atsiųstas kun. Hermano Šulco  iš Ruandos,  iš Jamaikos atvirukas suklijuotas iš bananų lapų gabalėlių, atsiųstas savanorės Daivos Piščikaitės.  Yra  atvaizdų iš  Kinijos, Japonijos, Brazilijos, Meksikos, Arktikos eskimų  madoną turime.  Yra ir lietuviškas atvirukas, kur Marija ir Jėzus  tautinėmis spalvomis  pasipuošę ir aplinka sukurta lietuviška. Kiekviena tauta Evangeliją priima pagal savo kultūrą, atvaizdus pritaiko taip, kaip  jiems yra reikšminga.   Nebūtinai viskas turi būti  itališka ar prancūziška, bet žmonės vaizduoja   pagal savo papročius tradicijas Jėzų, Mariją, Juozapą kaip jie supranta ir mato.

Ar galite apibūdinti kitų tautų tradicijas vaizduoti Jėzų, Mariją ir Juozapą?

 Dažnai žmonės būna  nustebę, kad galima Jėzų vaizduoti kitokį: juodą arba siaurom akim. Apranga ne romėniška, o indiška. Kūdikėlis yra kitaip susuktas. Š.Amerikos indėnų atvirutėje  ant Jėzaus  krūtinės kaba medalis, kuris vaizduoja keturias pasaulio šalis. Pvz. Juozapo apranga yra papuoštas tokiomis spalvomis ir raštais, kurie išreiškia didingą asmenį, žynį, atsakingą už savo bendruomenę. Yra subtilių atviručių. Pvz. indėnų tipių - palapinių kaimelis, virš jo kyla  dūmai, o virš palapinių šviečia žvaigždė ir visiems aišku, ką tai reiškia.  Yra gražus paprotys sukurti savo prakartėlę. Čekijoje jaunimas turi paprotį nuo kūdikystės kasmet pagaminti kelias figūrėles prakartėlei,  o per visą jauno žmogaus gyvenimą susidaro metras ant metro plotas iš popieriaus padarytos dviejų dimensijų figūrėlės, ne drambliai, karaliai su karūnomis, o šiuolaikiniai žmonės. Vaikai čiuožia, skautai laužą kūrena, dainuoja.  Šv. Kazimiero bažnyčioje  yra I-os Komunijos vaikų padarytų statulėlių iš molio. Jie įdeda ir pelytę, ir kiaulę, kurie čia mums pažįstami. Pasidaro jauku, nes matytos vietos ir simboliai, ir jie vaizduoja, kad Dievas yra mūsų tarpe mums suprantamu būdu.

(Vatikano radijas)