Artuma: teisingumas ir gailestingumas – priešai ar dvyniai?

Popiežius Pranciškus simboliškai užvėrė Šventąsias jubiliejines duris, tačiau tai nereiškia, kad gailestingumas mums nebereikalingas. Kaip ir mokykloje, savaitė be patyčių negali trukti tik savaitę, taip ir šie metai buvo tik priminimas apie kasdien mūsų laukiančias atlapotas tikrąsias Gailestingumo duris – Jėzaus Širdį.

Kaip ir Jėzaus laikais, šiandien dažnai girdime diskusijas apie gailestingumo ir teisingumo santykį. Kas svarbiau, kas pirmiau?.. Ar pirmasis nepanaikina ar bent jau neiškraipo antrojo? Šie klausimai ir tapo naujojo Artumos numerio ašimi.

Štai pokalbyje su Lietuvoje bei Latvijoje aktyviai veikiančiu misionieriumi iš Belgijos Josephu Bastinu svarstoma, koks turėtų būti teisingas požiūris į atvykstančius imigrantus arba, kitaip tariant, ką turime mintyje kalbėdami apie teisingą gailestingumą atvykstantiesiems, dažniausiai musulmonams, kurių religiją menkai tepažįstame...

Kunigas Kęstutis K. Brilius MIC primena ilgą žmonijos kelią gailestingumo link – nuo septyniasdešimt septynis kartus žiauresnio keršto, iki Dievo Sūnaus atlaidumo, skelbiančio, jog atleisti dera ne septynis, o septyniasdešimt septynis kart septynis kartus. Anot kunigo, gailestingumas nėra teisingumo atšaukimas, tai nėra ir sumelavimas blogį pervadinant gėriu.

Žvelgdamas į Biblijos išmintį kunigas Linas Šipavičius savo tekste „Gailestingas Dievas, nepaliekantis kaltųjų be bausmės“ pabrėžia, kad Dievas neskuba bausti ir šios priemonės griebiasi tik kaip kraštutinės, jei niekas kitas neveikia. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente skaitome, kad Dievas iš pradžių per pranašus perspėja žmoniją dėl jos klaidų, tik tada pagraso bausme, ir tik paskučiausiai baudžia. „Visų pirma Dievas įvardija savo gailestingumą, malonę, meilę, ištikimybę ir galimybę atleisti. Toliau Jis atkreipia dėmesį į tai, kad negalima tuo piktnaudžiauti, nes tie, kurie neatsako į Jo meilę, neišvengs bausmės. Dievas yra mylintis Tėvas, bet ne pataikaujantis, pro pirštus žiūrintis. Ir Jis visada įvykdo savo teisingumą“, – rašo kunigas Linas.

Pokalbyje su policijos kapelionu kunigu Algirdu Toliatu daugiausia dėmesio skiriama popiežiaus Pranciškaus „pūliuojančia visuomenės žaizda“ pavadintai korupcijos nuodėmei. Ar pernelyg pasaldintas gailestingumas netampa atvirais vartais nuodėmei? „Gailestingumas yra pataisymas, priešingas corruptio – pagadinimui“, – sako kunigas Algirdas. Jo teigimu, gailestingumas yra siekis grąžinti į Tiesos kelią, bet ne demonstruojant galią, teisuoliškumą, o nusižeminant, plaunant kojas, kaip kad darė ir Jėzus.

„Kur dingo teisingumas?“ – klausia Vytautė Maciukaitė ir pati atsako: „Dievas nėra nei meilus pliušinis meškiukas, nei kerštingos dvasios tironas, netgi ne „du viename“. Jis taip pat nėra daugialypė asmenybė, kurioje šie du personažai nuolat keistų vienas kitą, priklausomai nuo mūsų elgesio ar Jo nuotaikos. Dievas tikrai nėra linkęs į kraštutinumus. Gailestingumas ir teisingumas yra dvi derančios Jo savybės“, – teigia autorė pabrėždama, kad teisingumas būtent ir yra atkuriamas gailestingumu.

O mons. Algirdas Jurevičius priduria, kad gailestingumas dažnai žmonių yra suvokiamas ir kaip papiktinimas, nes gailestingumas nėra švelni ir visuotinai mielai priimtina laikysena ar savybė: „Pasiruoškime ir mes sulaukti priešiškumo dėl to, kad esame gailestingi, o kuo labiau gyvensime autentišku gailestingumu, tuo labiau didės ir papiktinimo bei priešiškumo pavojus. Jėzaus gailestingumas Jį atvedė prie kryžiaus“, – rašo mons. Jurevičius, tačiau vis tiek ragina – būkime gailestingi, nes alternatyvus kelias yra teisuoliško fariziejiškumo, puikybės, užsivėrimo tiek Dievui, tiek artimui kelias.

Antanas Gailius primena, kad ir Jėzus dažnai aplinkinių buvo kritikuojamas kaip tas, kuris elgėsi neteisingai – bičiuliaudamasis su muitininkais, mokesčių rinkėjais, neleisdamas įvykdyti teisingumo užmėtant akmenimis, šventykloje išvartydamas prekijų stalus. Tad kodėl mes jau trečias tūkstantmetis sekame tuo, kuris elgėsi neteisingai savo aplinkos normų atžvilgiu? Antanas Gailius atsako: „Todėl, kad Jėzus skelbė begalinį gailestingumą, ir todėl, kad būtent tokio gailestingumo mes visi ir kiekvienas iš mūsų didžiai trokštame net tada, kai atrodo, kad gyvename visiškai teisingai.“

Be to, šiame Gailestingumo metus uždarančiame ir į naujus metus išlydinčiame Artumos numeryje skaitykite prof. Birutės Obelenienės tekstą apie mitus, kurie dažniausiai visuomenei yra pumpuojami kalbant apie dirbtinį apvaisinimą. Dr. Vincentas Vobolevičius nagrinėja, ko galima tikėtis po Brexit, Donaldo Trumpo pergalės JAV ir valstiečių-žaliųjų triumfo Lietuvoje. Anot jo, nors pagrindo nuogąstauti yra, tačiau ne viskas yra taip blogai, kaip kad galėjo atrodyti iš pradžių.

Artumos kapelionas Artūras Kazlauskas gruodžio numeryje primena apie kalėdojimą – mūsuose, deja, jau gana nykstančią tradiciją. Neatrodo, kad kunigams tai būtų viena lengviausių ir maloniausių tarnysčių, o ir pasauliečiai ne visada noriai atveria savo duris dvasininkams. Tačiau tai netrukdo kunigui Artūrui pasvajoti apie tai, kad jo „broliai kunigai dažnai svečiuotųsi pas savo parapijiečius. Kad jaustųsi laukiami, mylimi, savi. Tiesiog šeimų nariai. Kad sėdėtų prie stalo su sekmadienį švenčiančiaisiais. Kad melstųsi su ligoniais ir jų slaugytojais.“ Tai ir gilus palinkėjimas laukiant artėjančių šventų Kalėdų, juk Kristaus gimimas yra džiugi žinia, skirta ne savintis, o dalytis, džiaugtis draugėje ir kartu išgyventi Dievo malonę bei gailestingumą. Prasmingo Jums advento su Artuma!

Parengė Donatas Puslys