Naujas susitarimas dėl taikos Kolumbijoje

Istorinis rugsėjo 26 dienos taikos susitarimas, pasiektas po kelerių metų derybų, tarp Kolumbijos vyriausybės ir didžiausios sukilėlių grupuotės FARC, po daugiau nei pusės amžiaus pilietinio karo, išbalansavusio ne vien pačią Kolumbiją, bet ir kitas aplinkines šalis, analitikų buvo pavadintas didžiausia taikos viltimi tarptautiniame kontekste, kuriame nuolatos įsižiebia nauji konflikto židiniai. Po kelių savaičių Kolumbijos prezidentas Manuel Santos už savo pastangas gavo 2016 metų Nobelio taikos premiją.

Tačiau minėtasis taikos susitarimas paskendo nežinioje, kai referendume jis buvo atmestas, nors ir labai nedidele persvara. Taip gimė paradoksali situacija: kariaujančiųjų vadovybė siekia konfliktą užbaigti, tačiau plačioji liaudis pasisako prieš, kai paprastai būna atvirkščiai. Vis dėlto po referendumo visos pusės pareiškė, kad šio balsavimo rezultato neinterpretuoja kaip kvietimo sugrįžti prie karo veiksmų, bet kaip poreikį pataisyti taikos susitarimo sąlygas, kurios apėmė ne vien ginklų sudėjimą, bet ir plačias ekonomines, socialines ir politines reformas, taip pat konstituciniu lygiu.

Lapkričio 12 dieną prezidentas Santos iš Kubos, kurioje vyko naujas derybų etapas, pareiškė, kad atsižvelgus į išsakytą kritiką ir ieškant kompromiso, buvo pasirašytas naujas taikos susitarimas. Iš 58 punktų modifikuoti 57, o nepakeista tik viena nuostata, garantuojanti, jog FARC lyderiai galės imtis viešos politinės veiklos ir pretenduoti į valstybinius postus. Taip garantuojama, kad sukilėlių grupė galės virsti teisėta politine jėga.

Prieš savaitgalį Kolumbijos vyskupų konferencija paprašė, jau ne pirmą kartą, „aiškios ir vienareikšmės susitaikymo perspektyvos“ tiek iš sukilėlių, tiek iš vyriausybės, tiek iš tų, kurie sakė „ne“ pirmajam vyriausybės parengtam taikos susitarimui. Kolumbijos ganytojai taip pat daug dėmesio skyrė teisingumui, suprantant, kad be jo taika nebus stabili ir ilgalaikė. Pereinamojo periodo išlygos neturi reikšti visiško konstitucinių teisingumo principų išsižadėjimo, labai svarbu, pagal galimybes, ištaisyti konflikto aukų patirtas skriaudas. Dar vienas aspektas – kovotojų, ypač jaunų, reintegracija į visuomenę per šeimą.

Beje, Kolumbijos taikos procese tylų darbą dirbo ir Šventojo Sosto diplomatija, o jos vadovas, Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin taikos susitarimo pasirašymo dieną buvo Kolumbijos sostinėje ir vadovavo pamaldoms už kolumbiečių susitaikymą. Nors oficialiai nėra pranešta, buvo užuominų apie prezidento Santoso apsilankymą Vatikane po gruodžio 10 dienos, kai jam bus oficialiai įteikta Nobelio premija. (Vatikano radijas)