2016-11-11 16:28:00

Benamių draugas: „duoti yra gauti“


Vienas iš tų, kuris kreipėsi į popiežių Pranciškų per benamių ir atmestųjų Jubiliejų, buvo prancūzas iš Paryžiaus Etienne Villemain, „Lozoriaus“ draugijos steigėjas.

Šis jaunas vyras nekartą yra pasakojęs ir liudijęs kaip pasuko tokiu keliu prieš dešimtmetį, 2005 metų gruodžio mėnesį. Buvo aktyvus parapijietis ir su bičiuliu dalinosi jausmu ir troškimu padėti gatvėje gyvenantiems žmonėms, tačiau neturėjo supratimo kaip. Studijų metais su draugu kartą pasikvietė vieną vyrą iš gatvės vakarienei, paruošė jam lovą nakvynei, bet tuo viskas ir baigėsi.

Tačiau 2005 gruodžio 31 dieną, parapijoje pasitinkant naujus metus, viena vienuolė jam pasiūlė išsitraukti paveiksliuką su šventuoju, sakydama, kad ne mes šventuosius pasirenkame, o jie mus. Etienne pasakoja, kad į tai žiūrėjo tarsi į kokį žaidimą, tačiau širdyje pagalvojo  - jei ištrauks Motinos Teresės paveiksliuką, tai bus ženklas, kad jis turi pradėti konkretų darbą dėl benamių. Būtent tokį ir ištraukė, o kitoje pusėje buvo parašyta Motinos Teresės mintis, kad „jūs nesate kviečiami būti sėkmingais, bet ištikimais“. Šį ženklą lydėjo vidinis džiaugsmas ir ramybė, žinant ką daryti, bet tuo pat metu sutrikimas, nes klausimas „kaip daryti“ ir toliau buvo neaiškus. Tačiau tik trumpam: paskambinęs bičiuliui ir pasakęs apie savo  pasiryžimą jis išgirdo atsakymą, kad šis kaip tik sužinojo apie už priimtiną kainą ir tinkamoje vietoje nuomojamą butą Paryžiuje. Po kelių dienų jie ten įsikraustė.

Šiuo metu Etienne’o Villemain įkurtai draugijai priklauso, vien Paryžiuje, apie 20 butų, kuriuose savanoriai gyvena kartu su žmonėmis iš gatvės. Savanoriai praktikuoja krikščionišką maldą kartu, o jų globotiniai, jei nori, gali prisijungti. Kiekviename būste gyvenantys žmonės organizuoja savo dieną savarankiškai, pasidalija uždaviniais, patys apmoka nuomos ir pragyvenimo išlaidas, nebent tai būtų neįmanoma.

Pasak Etienne’o Villemain, per šiuos metus jis taip pat gerai suprato, ką reiškia ne kartą popiežiaus Pranciškaus pakartoti žodžiai, jog ir patys „vargšai evangelizuoja“. Pradžioje netrūko baimių ir nepasitikėjimo, kuriuos palengva keitė supratimas, kad gyventi kartu iš tiesų įmanoma. Geriau susipažinus ir patys benamiai atskleidė savo talentus: vienas pasirodė esąs puikus vyrėjas, kitas puikus meistras, trečias kultūros žinovas ir pan. Etienne pabrėžia, kad jo bendruomenės gyvenimas ir principai nėra paprasta socialinė rūpyba ar globa, tačiau žmogiškų santykių ir žmogiškumo rekonstrukcija. Jei to nebūtų, benamis paprasčiausiai vėl grįžtų į gatvę. Jis pasidžiaugė apčiuopiamais vaisiais: beveik pusė iš tų, kurie pragyveno „Lozoriaus“ bendruomenėse ilgesnį laiką, apie porą metų, įgavo troškimą ir drąsos gyventi kitaip, susirado darbą. Ir tiek jis, tiek kiti savanoriai, paskyrę tokiai misijai metus, du ar tris savo gyvenimo, padeda ne vien kitiems, bet ir sau patiems: įgyja kitą matymą ir prasmę kaip visuomenės nariai ir kitą tikėjimo gylį, kaip krikščionių bendruomenės nariai, pajunta paradoksaliai skambančių žodžių tiesą, kad „duoti yra gauti“. Daugeliui tokia patirtis padėjo išmokti labiau mylėti, atleisti, pasakyti „ačiū“, pasitikėti Dievu ir Jo veikimu tiek sprendžiant problemas, tiek galvojant apie ateitį. (Vatikano radijas)       








All the contents on this site are copyrighted ©.