Popiežius Pranciškus. Klaidingi krikščionių vienybės modeliai

Ketvirtadienį, lapkričio 10 dieną, popiežius Pranciškus priėmė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos kasmetinės sesijos dalyvius, kurie šiais metais svarstė temą: „Krikščionių vienybė: koks turėtų būti pilnos vienybės modelis“. Šiai temai ir pats Pranciškus skyrė savo apmąstymą bei pastabas. Tačiau prieš tai jis priminė keletą svarbių nuostatų. Paminėjęs pastarųjų mėnesių svarbius ekumeninius susitikimus, Pranciškus pasakė, kad krikščionių vienybė yra vienas iš pagrindinių jo, kaip Romos vyskupo ir apaštalo Petro įpėdinio, rūpesčių. Ir jis trokšta, kad kiekvienas pakrikštytasis juo dalintųsi.

Krikščionių vienybė yra mūsų pačių tikėjimo esminis poreikis; poreikis, kuris kyla iš paties mūsų buvimo tikinčiais į Jėzų Kristų gelmės. Šaukiamės vienybės, nes šaukiamės Kristaus. Norime gyventi vienybe, nes norime sekti Kristumi, gyventi Jo meile, džiaugtis Jo vienybės su Tėvu slėpiniu, kuris yra dieviškos meilės esmė, - sakė Šventasis Tėvas, cituodamas Jėzaus maldą, perduotą Evangelijoje pagal Joną, kad jo mokiniai būtų viena (žr. Jn 17,21-26). Ši malda leidžia suprasti, kad vienybė nėra vien bendras Evangelijos supratimas. Tai vienybė Tėvo meilėje ir mums yra dovanojama Jėzuje Kristuje, tai meilė, kuri formuoja mąstymą ir doktrinas. Galime būti vieningi tik su Kristumi ir Kristuje. Ir todėl reikia mūsų asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo, kad vis labiau su Juo susitapatintume. Būdami arčiau Kristaus, būsime artimesni tarpusavyje. Tokiu nusiteikimu turi remtis studijų sesijos ir bet kokios kitos pastangos suartėti.

To šviesoje galima demaskuoti kai kuriuos netikrus bendrystės modelius. Pirmiausia, vienybė nėra mūsų žmogiškų pastangų vaisius ar rezultatas, sukurtas bažnytinių diplomatijų, tačiau dovana iš aukščiau. Mes, žmonės, nepajėgiame sukurti vienybės vieni, negalime nulemti jos formos ir ritmo. Tad koks mūsų vaidmuo, kaip turime skatinti krikščionių vienybę? Mūsų uždavinys yra priimti dovaną ir ją padaryti regima visiems.  Ir šiuo požiūriu vienybė, pirmiau nei pasiekimas, yra kelias, su etapais, su pagreitėjimais ir sulėtėjimais, taip pat su sustojimais. Vienybė kaip kelias reikalauja kantrybės, ištvermės, įsipareigojimo; nepanaikina konfliktų ir neištrina kontrastų, kartais net gali gimti naujų nesusipratimų. Vienybė gali būti priimta tik to, kuris pasiryžta leistis į kelią link tikslo, kuris šiandien gali atrodyti labai tolimas. Vis dėlto, einantis šiuo keliu nuolatos patiria džiugią bendrystės, nors ir nepilnos, patirtį, kiekvienam prisipažįstant esant reikalingu Dievo meilės ir atsisakant pretenzijų. O koks ryšys susieja mus, krikščionis, daugiau, nei patirtis, jog esame nusidėjėliai, bet tuo pat metu begalinio Dievo gailestingumo gavėjai. Liudijantys Dievo meilę jau yra meilės vienybėje. Todėl, anot popiežiaus, jis mėgsta pakartoti, kad „vienybė pasiekiama einant“ kartu – meldžiantis, dirbant dėl Evangelijos ir dėl paskutiniųjų.

Antra, vienybė nėra vienodumas. Skirtingos teologinės, liturginės, dvasinės ir kanoninės tradicijos, išsivysčiusios krikščioniškajame pasaulyje, kai autentiškai įsišaknijusios apaštalinėje tradicijoje, yra Bažnyčios turtas, o ne grėsmė jos vienybei. Bandyti panaikinti šią įvairovę reiškia veikti prieš Šventąją Dvasią, kuri turtina tikinčiųjų bendruomenę įvairiomis dovanomis. Istorijoje buvo bandymų tokia kryptimi, palikusių dar ir šiandien skaudžias pasekmes. Jei leisimės būti vedamais Dvasios, turtas, įvairovė, skirtingumas niekad netampa konfliktu, nes ji skatina išgyventi įvairovę Bažnyčios bendrystėje. Ekumenizmas yra gerbti teisėtus skirtumus ir su Dievo duodama vienybe stengtis įveikti neperžengiamus skirtumus. Tokių skirtumų išlikimas neturi mūsų paralyžuoti, bet paskatinti ieškoti kartu būdo sėkmingai spręsti šias kliūtis.

Galiausiai, vienybė nėra absorbavimas. Krikščionių vienybė nėra ekumenizmas „atbuliniu bėgiu“, dėl kurio kažkas turėtų paneigti savo tikėjimo istoriją, tai nėra ir prozelitizmas, kuris tikras nuodas ekumeniniam keliui. Prieš matant tai, kas mus skiria, reikia iš esmės suvokti turtą to, kas mus vienija, kaip Šventas Raštas, pirmųjų ekumeninių Susirinkimų didieji tikėjimo išpažinimai. Taip elgdamiesi mes, krikščionys, galime pripažinti vienas kitą broliais ir seserimis, kurie tiki į vienintelį Viešpatį ir Išgelbėtoją Jėzų Kristų, ir nori paklusti Dievo Žodžiui, kuris kalba apie mūsų vienybę.

Ekumenizmas yra tikras tada, kai esame pajėgūs perkelti dėmesį nuo savęs pačių, savo argumentacijų ir formuluočių, prie Dievo Žodžio, kuris nori būti išklausytas, išklausyti ir liudyti. Todėl įvairios krikščionių bendruomenės turėtų ne tiek „konkuruoti“, kiek bendradarbiauti.

Mano visai nesenas vizitas Lunde man priminė, koks aktualus yra ekumeninis principas, 1952 metais suformuluotas Bažnyčių ekumeninės tarybos: rekomenduojantis krikščionims „daryti kartu visus dalykus, išskyrus tuos atvejus, kai gilūs įsitikinimų sunkumai verčia elgtis atskirai“, - sakė Pranciškus, melsdamas audiencijos dalyviams Viešpaties palaiminimo ir Dievo Motinos apsaugos.  (Vatikano radijas)