Nauji Albanijos palaimintieji: jų kraujas - sėkla, pasėjusi Bažnyčios pavasarį

Albanijoje, Škoderio Šv. Stepono katedroje šeštadienį palaimintaisiais paskelbti kankiniai Vincentas Prennushi, Duresio arkivyskupas, ir 37 tikėjimo liudytojai, nukankinti tarp 1945 ir 1974 metų. Beatifikacijos Mišiose popiežiui atstovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

„Tai šventė ne tik albanams susirinkusiems Škoderyje, bet ir kituose Albanijos miestuose bei  užsienyje. Praėjus vos dviem mėnesiams po to, kai kanonizuota Motina Teresė iš Kalkutos, didi jūsų žemės duktė ir didvyriška moteris, gailestingosios Dievo širdies veidrodis, šiandien  skelbiami šventaisiais 38 kankiniai visiems primena, kad gėriui žemėje nuolat priešinasi blogis“, - homilijoje sakė kardinolas Amato, pridurdamas, kad būtent kankiniai, o ne persekiotojai yra tikrieji žmonijos istorijos veikėjai.

Popiežiaus atstovas sakė, kad kankiniai yra šviesos žibintai, spindintys žmonijos danguje bei rodantys visiems tikrąjį – gerą – žmogaus veidą, kuris atspindi žmogaus tapatybę būti į Dievą labai panašiu jo atvaizdu. Net kentėdami neteisingų persekiojimų pragarą, kankiniai sekė Kristaus pavyzdžiu, rodydami jo atleidimą, stiprybę, brolybę, gailestingumą, tikėjimą. „Kankiniai liudija naują žmoniją, kuri istorijoje sėja ne karą, pasidalijimą ar žudo nekaltuosius, tačiau taiką, džiaugsmą ir brolybę“, - kalbėjo kardinolas.

Kančia, kankinystė, išaukštinimas. Tokia albanų kankinių istorija. Albanų kankinių gyvenimuose Kristus išgyveno savo kančią ir savo mirtį. Jis stovėjo šalia  kunigo Lozoriaus Shantoja, jis guodė jėzuitus Joną Fausti ir Danielių Dejani, pranciškoną Joną Shllaku ar šeimos tėvą Qerimą Sadiku, kai jie buvo sušaudyti. Ypatingai žiaurus buvo vyskupo Pranciškaus Gjini nužudymas, kuriam katalikai kunigai buvo pavedę dialoguoti su režimu. Jis buvo suimtas, apkaltintas antikomunistine propaganda, kankinamas, marinamas badu iki išsekimo, vėliau mušamas, iš jo tyčiotasi. Mirties nuosprendis jam įvykdytas 1948 m. kovo 8 d. kartu su kitais 15 kunigų ir pasauliečių.

Ir kiti kankiniai – tarp jų Škoderio arkivyskupas Vicentas Prennushi – nuteisti, nors ir nekalti, kankinti ir nužudyti – liudijo apie Kristaus buvimą šalia jų. Iš Kristaus malonės jie sėmėsi jėgų narsiai pasitikti kankinystę. „Jų kraujas tapo sėkla, kuri pasėjo Albanijos Bažnyčios pavasarį“, - pažymėjo kardinolas Amato, primindamas, kad praėjusiame amžiuje komunistų režimo vykdyto religinio genocido akivaizdoje katalikų atsakas buvo atminti ir atleisti. Atminimas pasitarnauja stiprinant Jėzaus kvietimą atleisti priešams, juos mylėti ir melstis už savo persekiotojus. Katalikų kankinių paveldas turi būti ne neapykanta, susiskaldymas, apmaudas, tačiau meilė, brolybė, santarvė. Šiandien katalikai, atmindami savo kankinius, turi „apgaubti atleidimo apsiaustu tuos, kurie juos persekiojo, žemino, žudė“. Pasak kardinolo Amato, šią dovaną Katalikų Bažnyčia su džiaugsmu dovanoja albanų tautai, kad sutaikinimo dvasioje gyvuotų sugyvenimas tarp brolių

Primindamas, kad po kelių dienų popiežius Pranciškus paskirs kardinolu Škoderio arkivyskupijos kunigą Ernestą Simoni, išgyvenusį persekiojimus, homilijos pabaigoje kardinolas Angelo Amato pacitavo jo žodžius, išgirdus apie paskyrimą: „Ši Šventojo Tėvo dovana mane ir toliau skatina stengtis būti sielų išganymo įrankiu Jo vardan. Tik Kristuje yra išganymas, šiandien jį skelbti pasauliui reikia labiau ne bet kada”.  (Vatikano radijas)