Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18,9-14)

„AŠ“ IR „TU“… NUSIDĖJĖLIAI

Jėzus, kreipdamasis į tuos, kurie patys jaučiasi esą teisūs ir drauge niekina kitus, parodo, kad neįmanoma melstis ir rodyti panieką, garbinti Dievą ir žeminti Jo vaikus, taip, kaip tai daro fariziejus. Turint tokį nusistatymą, netgi malda gali tapti pavojingu dalyku: išeidamas iš šventovės, žmogus išsineša viena nuodėme daugiau.

Fariziejus savo maldą pradeda teisingais žodžiais: „Dėkoju tau, Dieve“. Deja, visa kita yra neteisinga: jis dėkoja už tai, kad nėra toks, kaip kiti žmonės,- plėšikai, sukčiai svetimautojai…

Jo maldos nebūtų įmanoma pavadinti dviejų širdžių pokalbiu. Fariziejus ne bendrauja su Viešpačiu, bet vertina kitus žmones, kurie, jo nuomone, visi yra negarbingi ir nedori. Iš tiesų, kaip turėtų būti sunku šiam žmogui gyventi tokiame pasaulyje, kur triumfuoja blogis! Fariziejus laiko save geru įstatymų vykdytoju, garbingu, tačiau nelaimingu…

Ir vis dėlto, kas blogo yra fariziejaus maldoje? Įsiklausykime į jo žodžius: „Aš pasninkauju… aš atiduodu dešimtinę… aš nesu toks, kaip kiti…“ Fariziejus yra tarsi apsėstas to vieno žodžio: „aš“. Tai savimyla narcizas, stovintis prieš veidrodį ir besigėrintis savimi, kuriam Dievas praktiškai nereikalingas, nebent tik tam, kad pastebėtų jo tobulumą. Fariziejus net nelaukia iš Dievo jokio atsakymo. Jo Dievas – tai tarsi paminklinė plokštė, kurioje jis mielai iškaltų žodžius apie tai, kaip yra patenkintas savimi.

Fariziejus nieko neprašo, nemėgina ko nors išmokti. Jis yra įsitikinęs, kad visuomet sugeba atskirti gėrį nuo blogio, ir tas blogis yra visi kiti žmonės. Jis pamiršo kitą, kur kas svarbesnį žodį: „tu“.

Tuo tarpu muitininkas, pasislėpęs šventyklos gilumoje, nedrįso nė pakelti akių aukštyn, tik mušėsi į krūtinę ir kartojo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Jo maldą pakylėjo ir pakeitė du žodžiai.

Pirmasis šių žodžių yra: „tu“: „Tu būk man gailestingas“. Jei fariziejus visą savo religingumą kreipė į tai, ką gera daro jis pats, muitininkas viską parėmė tuo, ką daro Dievas. Jėzaus palyginimo prasmė yra labai aiški: santykiai su Dievu yra pagrįsti kitokia logika, nei ta, kuri egzistuoja žmonių tarpusavio santykiuose. Dievas yra paprastas, ir taisyklės, bendraujant su Juo, yra paprastos bei galioja visiems.

Jei savo gyvenimo centre pastatome savąjį „aš“, tada neįmanomi jokie santykiai: nei poroje, nei su draugais, nei su Dievu. Gyvenimas ir malda eina viena linkme - tai nuolatinis ieškojimas kito asmens: žmogaus ar Dievo, kuriame atpažįstame save, kurį mylime ir esame mylimi, ir toks susitikimas leidžia atskleisti savo būties gelmes.

Kitas svarbus žodis, kurį ištarė muitininkas, yra „nusidėjėlis“.

Jame slypi ištisa kalba, kurią panašiai, kaip fariziejus, būtų galėjęs pasakyti besimeldžiantis muitininkas: „Tiesa, nesu geras žmogus, tačiau dėl to jaučiuosi blogai, nesu tuo patenkintas, norėčiau būti kitoks, mėginu taisytis, bet man vis dar nesiseka, todėl Tu, Viešpatie, dovanok man ir padėk“.

Muitininkas grįžo į namus nuteisintas ne todėl, kad parodė didesnį nusižeminimą už fariziejų, nes net nusižeminimas nepermaldauja Dievo teisingumo, bet todėl, kad atsivėrė: taip, kaip prasiveria durys, įleisdamos į kambarį saulės spindulį, kaip burės pagauna vėjo gūsį, taip ir muitininkas visa savo suvokta menka būtimi atsivėrė Tam, kuris yra didesnis už jo nuodėmę, Tam, kuris ateina ir pakeičia žmogaus širdį. Muitininkas atsivėrė gailestingumui, kuris yra Dievo visagalybė…

(Mons. Adolfas Grušas)