2016-10-19 16:34:00

Trečiadienio katechezė: kai tarp vargšo ir manęs nėra atstumo


Bendrojoje trečiadienio katechezėje, kurią popiežius Pranciškus skaitė šv. Petro aikštėje, prieš tai apsukęs pasisveikinimo ratą tarp tūkstančių maldininkų, dar kartą pažvelgta į gailestingumą: tai ne žodžiai, tai konkretūs veiksmai.

Viena iš taip vadinamos „gerovės“ pasekmių yra, pasak Pranciškaus, žmonių pastūmėjimas užsidaryti savyje, padarant juos nejautriais kitiems. Viskas daroma, kad jie liktų iliuzijoje, pristatant laikinus gyvenimo modelius, kurie išnyksta per keletą metų, tarsi mūsų gyvenimas būtų sekimas mada ir keitimasis pagal sezoną. Taip nėra. Į tikrovę reikia įsiklausyti ir atitinkamai reaguoti, taip pat susiduriant su skubiu poreikiu. Todėl tarp gailestingumo darbų atrasime paminėtus troškulį ir badą: duoti maisto išalkusiam, o tokių yra daug, pagirdyti ištroškusį. Kiek kartų žiniasklaida mus informuoja apie žmones, kurie kenčia nuo maisto ir vandens trūkumo, su sunkiomis pasekmėmis ypač vaikams.

Susidūrusi su kai kuriomis naujienomis ir ypač vaizdais viešoji nuomonė yra paliečiama ir kartkartėmis prasideda pagalbos kampanijos, kurios skatina solidarumą. Dosniai aukojama ir tokiu būdu palengvinama daugybės kančia. Ši artimo meilės forma yra svarbi, bet vis tik neįtraukia mūsų tiesiogiai. Bet kai eidami gatve sutinkame stokojantį žmogų arba kai vargšas pasibeldžia į mūsų duris, tai visai skirtinga, nes nebesame prieš vaizdinį, bet esame įtraukti pirmuoju asmeniu. Nebėra jokio atstumo tarp jos ar jo, į mane kreipiamasi tiesiogiai. Abstraktus skurdas mus paskatina mąstyti, apgailestauti, bet nekalba mums tiesiogiai, kaip tada, kai savo akimis matome skurdą vyro, moters, vaiko kūne. Todėl kartais įprantame išvengti stokojančiųjų, nepriartėti prie jų, užtušuoti jų tikrovę su madingais įpročiais, kad jie taip ir liktų toli. Bet kai sutinku stokojantį kryžkelėje, nebėra distancijos tarp jo ir manęs. Kokia mano reakcija, tokiais atvejais? Nusuku žvilgsnį kitur ir žengiu toliau? Sustoju ir pasidomiu jo būkle? Ir taip padarius netrūks kas pasakys: „šis yra kvailas, nes kalba su vargšu“. Ar stengsiuosi kažką dėl jo padaryti, ar kuo greičiau išsilaisvinti? O galbūt jis prašo tik to, kas būtina, maisto ir vandens. Pagalvokime, kiek kartų sukalbame „Tėve mūsų“, tačiau iš tiesų neįsiklausome į žodžius: „kasdienės duonos duok mums šiandien“.

Biblijoje psalmė tvirtina, kad Dievas yra tas, kuris duoda „duonos kiekvienam gyvajam“ (136,25). Bado patirtis yra sunki. Apie tai žino tas, kuris pergyveno karo ar katastrofų dienas. Ir ši patirtis vis pasikartoja, ji gyvuoja greta pertekliaus ir švaistymo.

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“, - priminė svarius apaštalo Jokūbo žodžius popiežius Pranciškus. Visada, anot jo, bus alksiančių ir ištroškusių, kuriems reikia manęs. Negaliu to deleguoti kitiems. Šiam vargšui reikia manęs, mano pagalbos, mano žodžio, mano įsipareigojimo. Tai galioja visiems.

Tai ir Jėzaus mokymas tame Evangelijos puslapyje, kuris pasakoja apie tai, kaip Jėzus, matydamas pavargusią žmonių minią, klausia savo mokinių – kur nupirkti jiems duonos. O kai mokiniai atsako, kad tai neįmanoma, verčiau tegu žmonės išsivaikšto, Jėzus nurodo jiems patiems išdalinti kelis turimus duonos gabaliukus ir žuvį, įvykdydamas padauginimo stebuklą. Tai yra svarbi pamoka mums, sakanti, kad ir tie maži dalykai, kuriuos turime, atiduoti į Jėzaus rankas gali tapti didele gausybe.

Katechezės pabaigoje Pranciškus paminėjo Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“, kurioje pabrėžiama, kad pasotinti alkaną nėra vien etinis imperatyvas. Teisė į mitybą ir vandenį pragyvenimui turėtų būti pripažinta žmogaus teise, greta kitų visuotinių teisių.

*

Pranciškaus katechezės santrauka ar kelios jos mintys buvo perskaitytos prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų, lenkų, slovakų, olandų kalbomis, pačiam Pranciškui priduriant keletą sveikinimo žodžių piligrimams, kurie atvyko iš šiomis kalbomis kalbančių kraštų ar bent jau supranta jas. Trečiadienio bendrąją audienciją šv. Petro aikštėje Pranciškus užbaigė kreipdamasis į jaunuolius, ligonius ir jaunavedžius. Jaunuoliams jis linkėjo gilintis ir suprasti Kristaus meilės dydį, ligoniams nešti savo kryžių vienybėje su Jėzumi, o jaunavedžiams nepamiršti maldos, kad jų santuokinis gyvenimas būtų ir krikščioniško tobulėjimo kelias. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.