Gailestingumas: kelias į širdį ir atgal

Popiežius Pranciškus pasveikino savo tėvynėje, Argentinoje, vykstantį nacionalinį krikščioniškos ir vargšams atsidėjusios asociacijos „Manos abiertas“, 1992 metais įsteigtos vieno jėzuito iniciatyva, suvažiavimą. „Manos abiertas“ reiškia „ištiestos“ ar „atviros rankos“.  Ir savo video žinioje Šventasis Tėvas kalbėjo apie gailestingumą, pagal suvažiavimo temą – „Gailestingumas, kelionė nuo širdies iki rankų“.

Ir iš tiesų, keletas Evangelijos epizodų gerai iliustruoja šią mintį. Pranciškus priminė Gerojo Samariečio palyginimą: jis pasigaili sumušto ir apiplėšto žmogaus, pamatęs jo varganumą. Panašiai, Naino mieste Jėzus pamatęs laidotuvių procesiją, gedint našlės sūnaus, pasigaili iš širdies ir jo rankos pradeda veikti, jis pašaukia jaunuolį iš numirusių.

Pasak Pranciškaus, tikrasis gailestingumas visada yra susijęs su širdimi, kurią pasiekia kito varganumas. Tai daugiau už apgailestavimą, kurį galima pajausti kokioje nors situacijoje, gailintis sužeisto gyvūno. Panašiai, tai nėra geranoriškumas, nėra filantropinė veikla. Žinoma, geranoriškumas ir filantropija yra geri jausmai, veiksmai, bet tai nėra krikščioniškas gailestingumas, kurį popiežių nusako kaip dviejų krypčių kelią: į širdį ir iš širdies.

Kaip minėta, tai varganumo situacijos, skausmingos situacijos kelias į širdį, tarsi ją užgaunant, sužeidžiant, į širdį, kuri leidžiasi to sužeidžiama. Toks gailestingumas taip pat yra Dievo malonė, kurios reikia norėti ir prašyti. Ir vienintelis kelias ją gauti yra pripažinti savo paties nuodėmę, savo mažumą, žemumą ir gauti Viešpaties atleidimą. Galima būti gailestingumu tik tada, kai pats iš tiesų jauti gavęs Dievo gailestingumą ir jautiesi mylimas, nepaisant savo mažumo.

Ir tada prasideda kelias atgalios, nuo širdies iki rankų. Pirma, mano paties varganumas, kuris sulaukė gailestingumo ir Dievo meilės, o tada mano meilė kitam, taip pat varganam, konkreti, pasiekianti mano rankas, tampanti rankų darbu. Toks yra, anot Pranciškaus, tikras gailestingumas. (Vatikano radijas)