Senų žmonių teisės

Visame pasaulyje žmonių populiacijos senėja, tai ypač akivaizdu išsivysčiusių kraštų visuomenėse, nors vis tik didžioji dalis senelių gyvena besivystančiuose kraštuose. Pagal dabartines tendencijas, 2050 metais pensijinio amžiaus žmonių skaičius viršys jaunesnių nei penkiolikos metų asmenų skaičių. Tai nepaprasto mąsto socialinis virsmas, kuris palies visuomenes visais lygiais. Jau dabar žmogaus teisių, ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių matmuo senyvame amžiuje kelia vis didesnį rūpestį, kuris tik didės, pažymima Nepriklausomo eksperto ataskaitoje apie senų žmonių žmogaus teises. Ataskaita buvo pristatyta JT Žmogaus teisių taryboje, ja remiantis vyko diskusijos, kuriose pasisakė ir Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Ivan Jurkovič.

Ataskaitoje apibendrinta situacija srityse, kuriose pagarba pagyvenusių asmenų žmogaus teisėms labai svarbi ir kurios, deja, dažnai dalinai ar visai pritrūksta: sveikatos apsaugoje, socialinėje apsaugoje, darbo, teisingumo, saugumo srityse. Pasak arkivyskupo Jurkovičiaus, diskriminacijos augimas šiose srityse Šventojo Sosto akyse yra didžiulė problema.

Viena iš didžiųjų problemų yra skurdas ir saugių įplaukų trūkumas. Šiuo požiūriu pensijų sistemos yra lemiamos pagyvenusių asmenų teisių užtikrinimui, tarptautiniuose susitarimuose apie darbą yra punktas ir apie adekvačią pensiją. Tačiau tikrovė kita: pasaulyje beveik pusė pensijinio amžiaus žmonių jos negauna. O gaunantiems ji dažnai nepakankama. Neturėdami ekonominio saugumo pagyvenusios moterys ir vyrai stengiasi dirbti tol, kol gali, dažnai prastomis sąlygomis ir už menką atlyginimą, stengdamiesi padėti ir kitiems šeimos nariams.

Visuomenėje, kurioje vyrauja veiksmingumo ir pelno logika, pagyvenę žmonės nesunkiai pradedami vertinti kaip neproduktyvūs ir nenaudingi. Jie dažnai patenka į ekstremalaus skurdo būklę, trūksta jų socialinės integracijos, galėjimo dalyvauti pilietiniame gyvenime, galėjimo patiems nuspręsti dėlto, kas geriausia atitinka jų interesus – visa tai, primena Šventojo Sosto diplomatas, yra ženklai to, ką popiežius Pranciškus dažnai pavadina „išmetimo kultūra“, kuri asmens vertę sieja su tuo, kiek jis pagamina.

Tuo tarpu senyvas amžius turi savo vertę, kuriai priklauso turtinga gyvenimo patirtis ir galėjimas perduoti istoriją, tikėjimą, pasaulėžiūrą. Švietimo ir ugdymo sistemos turėtų sukurti alternatyvą „išmetimo kultūrai“, parodydamos kaip senyvi žmonės praturtina visuomenę. Visuomenės ir civilizacijos kokybė gali būti vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su savo seneliais ir kokią vietą jiems skiria viešame gyvenime.

Arkivyskupas Jurkovič pritarė Nepriklausomo eksperto ataskaitos apie senų žmonių žmogaus teises išvadai: dabartinė žmogaus teisių apsauga ir praktika senyvame amžiuje yra tikrai nepakankama ir būtina ja stiprinti, nuo to priklausys mūsų rytojaus visuomenė. (Vatikano radijas)