Mišios džihadistų apsuptyje

„Quaryatayne Mišias švęsti pirmą kartą mums pavyko rugsėjo 5-ąją. „Islamo valstybės“ džihadistai į mūsų miestą perkėlė apie 250 krikščionių, laikytų įkaitais įvairiose vietose. Atradome vietą vieno namo rūsyje, stovėjusiame kvartale, kuriame seniau gyveno krikščionys. Ir kai šventėme Mišias kartu, sirai katalikai ir sirai ortodoksai, buvome nustebę dėl stebuklo, kurį išgyvenome. Visi, ypač aš. Po keturių mėnesių, po penkiolikos sekmadienių nelaisvėje tai buvo pirmosios Mišios, kurias aukojau. Iš pradžių buvo baisu: o jei ateitų jie, džihadistai? Kaip reaguotų? Po to pajutau, dėkingumą ir padėką už malones tam, kuris mane palaikė visuose išbandymuose. Taip pat ir tada, kai man sakė, jog perpjaus gerklę, jei neatsiversiu. Daug galvojau apie tas Mišias, kai pasiekė žinia apie t. Hamel kankinystę, nužudyto priešais savo parapijos altorių Prancūzijoje“, - italų dienraščio „La Stampa“ žurnalistui pasakojo Jacques Mourad, sirų katalikų kunigas, kalbėdamas apie įvykius lygiai prieš metus. Jis buvo vienas iš tų, kurie norėjo likti savo žemėje ir, su kitais, pasirašė „apsaugos kontraktą“, kurį „Islamo valstybė“ pasiūlė krikščionims, esą taip garantuodama jų teises, o iš tiesų pusiau juos įkalindama. Vienu metu t. Mourad teko kalėti ir Raqqa mieste, viename iš pagrindinių džihadistų centrų, uždarytam vonios kambaryje su tvirtomis durimis. Po to kunigui pavyko pasitraukti į kurdų teritoriją, iš čia jis keliems mėnesiams atvyko į Italiją, gydytis, o šiuo metu vėl sugrįžo į Iraką ir darbuojasi tarp Irako Kurdistane esančių krikščionių pabėgėlių.

Kaip krikščionis gali žiūrėti į visa tai, kas vyksta? Matydamas Kristų, kuris siekė mūsų išgelbėjimo dalyvaudamas mūsų kančioje. Tik toks gali būti krikščionių žvilgsnis matant tragediją šalies, kuri miršta, kurioje visi prislėgti. Kaip milijonai pabėgėlių, kurie viską prarado ir gyvena neviltyje. Panašiai, nuo karo kenčiančių krikščionių žodžiai gali būti tokie, kaip Kristaus: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro“, kalbėjo kunigas irakietis.

Nei viena tauta, pasak jo, negali išsivaduoti pati viena iš karo. Tai matome Sirijoje, Irake, Jemene. Tai matome visur. Yra kitų galybių ir jėgų, kurios iš tolo maitina karus, toli nuo savo sienų. Tikri analitikai tai mato. Mato, kas vyksta po vyriausybių ir tarptautinių organizacijų stalais. Ir nuo tada, kai ekonominės ir karinės galybės įsitraukė į karus vardan tautų apsaugos ir demokratijos, motyvų ir progų naujiems konfliktams padaugėjo. Ir atidžiai vengiama tų iniciatyvų, kurios yra savaime suprantamos, jei tik politiniai pasirinkimai ir strategijos atitiktų deklaracijas. Pavyzdžiui, Rusija, norėdama iš tiesų parodyti savo meilę sirų tautai galėtų atidaryti duris pabėgėliams. Tai leistų sumažinti įtampą ir Europoje. (Vatikano radijas)