Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7-14)

MEILĖS DŽIAUGSMAS

Viešpats Jėzus mėgo dalyvauti pokyliuose, juos vertino, kaip broliškumo išraišką ir pasinaudodavo jais, susirinkusiems svečiams skelbdamas žinią apie Dievo karalystę ir naują pasaulį. Tiesa, šeimininkai nemažai ir rizikuodavo, nes buvo pavojus, jog Jėzus gali pasakyti ką nors tokio, kas pastatytų į nepatogią padėtį tiek šeimininkus, tiek pakviestuosius svečius.

Tą dieną Išganytojas irgi buvo pakviestas į vieno fariziejaus namus ir, laukdamas vaišių pradžios, turėjo progą pamatyti, kaip elgėsi pakviestieji. Jie rinkosi pirmąsias vietas ir, vietoje to, kad pietų menėje įsivyrautų draugiškumas bei noras dalytis su kitais, buvo jaučiamas priešiškumas bei pavydas. Gali būti, kad buvo neišvengta ir juokingų situacijų, kuomet susiduria du žmonės, laikantys save reikšmingesniais už kitus. Matydamas visa tai Jėzus kreipėsi į svečius iškalbingu palyginimu.

„Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje,“- sako Jis svečiams. Taip daryti reikia ne dėl tikro ar apsimestinio nusižeminimo ir kuklumo, bet todėl, kad tokiu būdu sukuriamas broliškumo ir draugystės jausmas. Tai tolygu pasakyti kitam svečiui: „Pirma atsisėsk tu, o paskui aš, nes manau, kad tu svarbesnis už mane. Einu ir sėduosi paskutinėje vietoje ne todėl, kad būčiau nieko nevertas, bet todėl, kad tave, broli, aptarnautų pirmiau ir geriau“. Jėzaus pamokymas iš tiesų  labai reikšmingas, nes paskutinė vieta nėra nuosprendis ar pasmerkimas. Ne, tai yra Dievo, atėjusio, ne kad jam būtų tarnaujama, bet pačiam tarnauti ir atiduoti savo gyvybės, vieta. Šis ženklas prabyla į širdį, ir paskutinė vieta pasirenkama ne iš nusižeminimo, bet siekiant atstatyti  tikrąją vertybių skalę. Tokiu nusistatymu turi būti pagrįstas mūsų visų gyvenimas.

Pakvietusiam į svečius šeimininkui Viešpats sako: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų“. Iš tiesų tai kiekvienam mūsų artimų žmonių ratas. Tai normalūs ryšiai, kurie užtikrina amžiną duodančiojo ir gaunančiojo pusiausvyrą. Bendraudami su šiais žmonėmis mes užsitikriname savo ir savo artimųjų gerovę ir saugumą. Šiais ryšiais grindžiama pasaulio tvarka, kurios mes neturime noro nei keisti, nei peržengti jos ribų…

Tačiau Jėzus primena taip pat ir tai, kad mūsų susikurto gerovės pasaulio pakraštyje egzistuoja kitas pasaulis, kuris irgi privalo mums rūpėti. Išganytojas sako: „Pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų“. Mums liepiama mokytis priimti tuos, kurių niekas nepriima, bendrauti su tais, su kuriais niekas nebendrauja, duoti, nelaukiant atlyginimo, atsisakyti kažko vardan kito, kuriam to labiau reikia, žinant, kad atgal nebeatgausime.

Žvelgdami plačiau, suprasime, kad tie žmonės yra visiškai šalia mūsų ir nebūtinai tai oficialiai pripažinti elgetos ir benamiai. Kartais nė kiek ne mažiau širdies šilumos reikia mūsų namiškiams… Jėzus savo palyginimu kalba mums apie svajonę: pasaulį, kuriame nėra atstumtųjų, kur nė vienas žmogus nelieka abejingas laukiančiam pagalbos.

„Būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti,“- baigia savo pamokymą Jėzus. Tai liudijimas apie džiaugsmą, kurį patiria ne nauda, bet meile gyvenantis žmogus. Toks žmogus yra palaimintas, nes Dievas kiekvienam, kas myli, dovanoja džiaugsmą… (Mons. A. Grušas)