Naujasis apaštalinis nuncijus Irake: pinigai leidžiami ginklams, o ne žmonėms

Jau keletas mėnesių praėjo nuo arkivyskupo Alberto Ortega Martin paskyrimo apaštaliniu nuncijumi Irake. Vatikano radijas jo paklausinėjo apie tai, ką jis mato aplink, apie tai, kokia šalies situacija šiandien.

Pirmiausia į akis krenta, pasak arkivyskupo, tai, kokios sunkios žmonių gyvenimo sąlygos, ypač pabėgėlių, kurių yra bent pusketvirto milijono. Nors Jungtinių Tautų Organizacija ir stengiasi, pagalba nepasiekia nė pusės tų, kuriems jos reikia. Deja, šalyje daug pinigų išleidžiama ginklams, o ne žmonėms.

Jau ilgai ruošiamasi Mosulo miesto atėmimui iš „Islamo valstybės“ teroristų rankų ir arkivyskupas Ortega Martin komentavo kai kuriuos aspektus. Padėtis sudėtinga, anot jo. Kareiviai ar kitų grupių nariai, kurie dalyvaus puolime prieš ekstremistus, tikrina ar tarp pabėgėlių, aplinkinių gyvenviečių gyventojų nėra užsimaskavusių teroristų. Tai galima suprasti, deja, ši kontrolė dažnai vykdoma pažeidinėjant asmenų teises, tai ypač galioja vyrų atžvilgiu, moterys ir vaikai ją praeina daug lengviau. Neretai šeimos yra išskiriamos, vyrai izoliuojami nuo savo šeimos.

Kitas aspektas – galima spėti, kad kovos Mosule, kuris yra didelis miestas, sukels dar vieną milžinišką pabėgėlių bangą, jų skaičius per labai trumpą laiką gali pasiekti ir milijoną. Tai suprantant, jau dabar yra ruošiamasi juos priimti, tačiau bet kokiu atveju laukia rimta humanitarinė krizė.

Gera žinia yra ta, kad senosios pabėgėlių stovyklos šiek tiek sumažėjo. Dažname name, kuris buvo pastatytas vienai šeimai, gyvena dvi ar trys, tačiau bent jau turi stogą virš galvos. Daug kam reikia pagalbos, kad išsilaikytų, idealiausia būtų galimybė gauti darbą ir atlyginimą. Daug pagalbos srityje, priminė apaštalinis nuncijus, nuveikė Caritas organizacija.

Kalbėdamas apie Irako krikščionis, arkivyskupas pasakė – „jie daug iškentė“. Daugybė paliko savo namus Mosule ir greta esančioje Ninevės lygumoje, išvyko į užsienį ir (Irako) Kurdistaną. Bet yra nemažai likusių. „Ir mes siekiame juos padrąsinti, suteikti vilties, nes manome, kad jų buvimas svarbus ne vien Bažnyčiai, bet ir visuomenei. Bet norint išlikti, jiems reikia saugumo, darbo ir gyvenamosios vietos“, - pridūrė Vatikano diplomatas. Tačiau jis neslėpė, jog tarp sunkumų nėra vien karo situacija, bet ir kai kurie Irako parlamento instituciniai sprendimai. Šaliai labai reikia susitaikymo ir darbo dėl bendro gėrio, nes tai vienintelis kelias jai eiti pirmyn. Asmeniškai, pridūrė arkivyskupas, jis mokosi iš kai kurių nepaprastų Irako krikščionių, kurie prarado viską, bet išsaugojo tikėjimą, liko ištikimi Bažnyčios vaikai. (Vatikano radijas)