2016-08-20 16:32:00

UNICEF. Visi jaunesni nei penkerių metų sirų vaikai matė tik karą


Pastarosiomis dienomis pasaulio žiniasklaidą apskriejo penkerių metų sirų berniuko, vardu Omran Daqneesh, atvaizdas. Ką tik po lėktuvų bombardavimo Alepo mieste iš griuvėsių ištrauktas berniukas, pasodintas į oranžinę kėdę greitosios pagalbos automobilyje, neverkia, bet sukrėstas tuščiu žvilgsniu žvelgia į priekį, jo veidas ir kūnas sutepti dulkėmis, susimaišiusiomis su krauju. Bombardavimai, per juos sužeisti ar užmušti vaikai Sirijoje nėra naujiena, pats šių kadrų autorius, žurnalistas iš Alepo Mustafa al-Sarout negalėjo paaiškinti, kodėl būtent jie, o ne kiti patraukė dėmesį. Tačiau vienaip ar kitaip, berniuko atvaizdas pasiekė plačiąją žiniasklaidą ir socialinius tinklus, daug kam naujai priminęs, kokią dramą išgyvena žmonės ne tokiame jau ir tolimame krašte, privertęs paklausti kas ir kodėl bombarduoja Alepą, kitus miestus.

Jei daug žmonių buvo sugraudinti, emociškai paliesti šio vieno berniuko istorijos, tai JTO agentūros UNICEF paskelbtas dokumentas apie karo Sirijoje poveikį vaikams ir vaikystei primena, kad šio vaiko drama nėra išimtis, bet labiau taisyklė. „Visi jaunesni nei penkerių metų sirų vaikai nepažino nieko kito, tik karą: du milijonai pačioje Sirijoje ir 811 tūkstančių aplinkiniuose kraštuose“, rašoma pirmosiose dokumento eilutėse.

O UNICEF generalinis direktorius Anthony Lake įvade priduria, kad nuo karo pradžios per penkerius metus gimusiems vaikams, daugiau nei trims milijonams, „penkeri metai yra visas gyvenimas tiesiogine žodžio prasme. Gyvenimas, per kurį pažino tik smurtą, nepriteklius ir nesaugumą. Ką pasakysime jiems, visiems sirų vaikams? Kad mums nerūpi, jog jie taps prarastąja karta dėl išsilavinimo ir sveikatos trūkumų, kuriuos patirs ateityje? Negalime sugrąžinti brangių jų vaikystės metų, atimtų brutalaus smurto, tačiau galime ir privalome neleisti, kad būtų pavogta jų ateitis, o šioji yra ir Sirijos ateitis“.  

Dokumente išdėstoma daug skaudžių skaičių: nuo 2011 iki 2013 žuvo per 10 000 vaikų, o apie vėlesnius metus duomenų nesukaupta, nors susirėmimai nė kiek nenurimo. Galima tik spėti kiek naujų mirčių ir kiek sužalotų ar traumuotų visam gyvenimui. Tūkstančiai vaikų buvo atskirti nuo savo tėvų ir šeimų, klaidžioja vieni. Kai kurie buvo paversti kareiviais. Šimtai tūkstančių gyvena pabėgėlių stovyklose, kuriose negali gauti išsilavinimo, o jei ir gauna, tai labai apribotą. Taip pat ir tie, kurie liko su savo šeimomis, sąlyginai saugesnėse zonose, nuolatos patiria įvairiausią stygių ir nei vienas nėra visai saugus. Karas neleidžia pilnavertiškai maitintis, gauti reikalingų kūno vystymuisi ir augimui medžiagų, tai ateityje pajus ir tie, kurie pergyvens dabartinį konfliktą. Atgimsta ir mirtinomis tampa ligos, kurias taikos sąlygomis būtų nesunku kontroliuoti ar pagydyti. Konstatuojama, kad humanitarinė pagalba, nors nemenka, yra nepakankama.

Pastarosiomis dienomis daug JTO pareigūnų kreipėsi į besikaunančias puses, prašydami nors dienos ar dviejų paliaubų Alepe, mat civilių, suaugusių ir vaikų būklė čia iš tiesų labai sunki. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.