Lietuvos spaudos apžvalga (rugpjūčio 20)

Interneto portalai, apžvelgdami pastarosios savaitės religinio gyvenimo įvykius Lietuvoje, pirmiausia pastebi tradicinius Žolinės atlaidus, sutraukiančius daug piligrimų, turistų arba kaimo sodybose vasaros atostogas leidžiančių miestiečių. Daugiausia žmonių kasmet sutraukia visos Lietuvos mastu žinomiausios Į Dangų Paimtai Marijai dedikuotos šventovės – Krekenava ir Pivašiūnai.

Šiemetiniai Krekenavos atlaidai truko tris dienas, prasidėję rugpjūčio 13-ąją, baigėsi Marijos Ėmimo į dangų iškilmės dieną, rugpjūčio 15-ąją. Rugpjūčio 15-ąją Dangun Ėmimo iškilmei primą kartą vadovavo neseniai paskirtas naujasis Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas “Marijos į Dangų paėmimo šventė mums, Jėzaus mokiniams, yra panašiai brangi, kaip Velykos. Per Velykas minime Jėzaus prisikėlimą, garantuojantį, kad ir mes kelsimės amžinajam gyvenimui. Marijos paėmimas į Dangų patvirtina, kad Jėzaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, yra ir mūsų, žmonių, pergalė“, sakė vyskupas. Visą pastarąją savaitę Žolinės atlaidai, vyko kitoje maldininkus iš visos Lietuvos traukiančioje Marijos šventovėje – Pivašiūnuose. Šioje šventovėje švenčiamos Marijos ėmimo į dangų oktavos viduryje – rugpjūčio 20-ąją – kasmet prisimenamas ir vyskupas kankinys, Kaišiadorių vyskupijos ganytojas, Teofilius Matulionis.

Lietuvos Šv. Kazimiero kongregacijos seserys ir šiemet pakvietė į Pažaislį švęsti Švč. M. Marijos ėmimo į dangų atlaidų, informuojama Kauno arkivyskupijos interneto portale. Iškilmingoms Mišioms pirmą kartą vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Mišiose tradiciškai giedojo Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras. Pasibaigus pamaldoms choras surengė XXI Pažaislio muzikos festivalio koncertą. „Švęsti Žolinę – tai keliauti kartu su Marija, pasitikinčia Dievo žodžiu ir kasdienybėje su juo gyvenančia, kantriai ir veikliai laukiančia jo išsipildymo, sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas. Pasak ganytojo, nors turime daug Žolinės papročių, šventinami žolynai, tačiau svarbiausia šią dieną švenčiamas Marijos paėmimo į dangų slėpinys. Švęsti Žolinę – tai švęsti tikėjimą ir viltį. Šiandien matome išsipildant Jėzaus duotą pažadą: kas į Jį tiki, tas turės amžinąjį gyvenimą ir bus prikeltas paskutinę dieną. Marijos likimas – įžanga, ženklas to, kas laukia mūsų visų.

Kaip kasmet vasarą gausių turistų ir poilsiautojų užpildytoje Palangoje, sekmadienį po Žolinės, rugpjūčio 21-ąją švenčiami šv. Roko atlaidai, kurių metu, kaip buvo skelbta atlaidus anonsuojančiame kvietime, dalyviams pažadėta ir maldų, ir linksmybių ir tradiciškai – padėkų už jau besibaigiančią vasarą.

„Kai kurios sporto šakos, kaip žinome, paverstos komercija. Nepaisant to, sporto varžybose matome nepalyginamai daugiau žmogaus charakterio savybių ištobulinimo pavyzdžių nei šiurkščių bei negarbingų veiksmų, dergiančių sportininkus“, rašoma portale bernardinai.lt skelbiamame kun. Vytenio Vaškelio tekste „Olimpinė čempionė: Mano dopingas – Jėzus“. Pacitavęs popiežiaus Jono Pauliaus II ir popiežiaus Pranciškaus pasisakymus apie sportą kaip svarbią žmogaus ugdymo priemonę, straipsnio autorius pamini kelis pastarosiomis savaitėmis Rio de Žaneire vykusiose olimpinės žaidynėse matytus sportininkų krikščionių liudijimus.

Šiemet paskutiniuosius studijų ir pastoracinės praktikos metus Kaune pradeda šeši studentai, kurie po nepilnų metų turėtų būti įšventinti nuolatiniais diakonais. Bernardinai.lt paskelbė interviu su vienu iš jų - Nerijumi Čapu. Kalbėdamas apie istorinę diakonystės raidą, būsimas diakonas išsklaido kartais atsirandantį tam tikrą nesusipratimą: nors šiandien diakonais šventinami ir šeimos vyrai, diakonas nėra pasaulietis, šventimų metu jis tampa dvasininku. Diakonas yra tarp pasauliečių ir jų aplinkoje gyvenantis dvasininkas. Kodėl nuolatinė diakonystė Lietuvoje taip sunkiai skinasi kelią? Pasak būsimo diakono, tikriausiai kalčiausias lietuviams kartais būdingas perdėtas atsargumas. Tiesa, kad kitose šalyse įvedant diakonatą neišvengta skaudžių patirčių. Pasitaiko baimių, kad Dievo tauta nepriims nuolatinių diakonų. Bet antra vertus, šiandieniai lietuviai yra labai mobilūs, važinėja po pasaulį ir mato, kad Vakarų šalyse vos ne kiekvienoje parapijoje dirba nuolatiniai diakonai. Nereikėtų nuklysti ir į kitą kraštutinumą. Diakonatas tai ne atsakas į kunigų stygiaus problemą. Diakonai negali užkaišioti kunigų trūkumo spragų, nes tai yra visiškai skirtingi pašaukimai. Diakonas niekada nepakeis kunigo, nes diakonas be kunigo ir vyskupo – visiškas niekas. Reikia pripažinti, kad dalis kunigų bijo nuolatinių diakonų ir mato juos kaip konkurentus bei laiko papildoma finansine našta parapijai. Tačiau visi Kaune besiruošiantieji šventimams turi civilinius darbus ir profesines veiklas, iš kurių pragyvena, tad net ir šioje srityje jie nėra jokie konkurentai ar finansinė našta. Taip, nuolatiniai diakonai gali būti pašaukti atsitraukti nuo savo profesinės veiklos ir atsidėti „visos dienos“ tarnybai Bažnyčioje, už kurią jiems būtų mokamas atlygis, tačiau tai yra labiau išimtys nei taisyklė.