Drąsa pasakyti „Tu man esi gėris“. Popiežiaus sveikinimai Rimini susitikimui

Vienas iš didžiausių katalikiškų judėjimų Italijoje „Comunione e Liberazione“ rugpjūčio 19 dieną pradėjo tradicinį kasmetinį „Susitikimą dėl tautų draugystės“ Rimini mieste, kuriame dalyvauja tiek daug žmonių, kad Italijos geležinkelių linijos yra numačiusios beveik dešimt papildomų greitųjų traukinių sustojimų kasdien per visą tą laiką, kurį susitikimas vyks – beveik savaitę. Tarp penktadienio inauguracijos svečių – ir Italijos prezidentas Sergio Mattarella.

Šiemetinė susitikimo tema – „Tu man esi gėris“. Be dešimčių susitikimų, Rimini parodų parko erdvėse bus galima aplankyti aštuoniolika parodų, pažiūrėti keturiolika spektaklių ir sudalyvauti 22 sporto renginiuose. Šimtai vietų numatyta neįgalumą turintiems žmonėms. Susirinkimo dalyviais rūpinsis per 2600 savanorių iš įvairių kraštų – pirmiausia Italijos, bet taip pat JAV, Ukrainos, Baltarusijos, Prancūzijos, Paragvajaus, Brazilijos ir, kaip rašoma organizatorių pranešime, Lietuvos.

Visiems „Comunione e Liberazione“ susitikimo dalyviams sveikinimus ir linkėjimus perduoda popiežius Pranciškus. Renginio interneto svetainėje paskelbtas laiškas, pasirašytas Popiežiaus valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolin, kuriame perduodamas popiežiaus kreipimasis į susitikimo organizatorius, savanorius ir dalyvius, visiems suteikiamas apaštalinis palaiminimas.

Laiške rašoma: susitikimo tema – „Tu man esi gėris“ – yra drąsi. Reikia drąsos tai tvirtinti, kai tiek mus supančios tikrovės aspektų, rodos, verčia manyti priešingai. Pernelyg dažnai pasiduodama pagundai užsidaryti siaurame savo interesų horizonte, kitus paverčiant kažkuo nereikšmingu ar, dar blogiau, kliūtimi, nemalonumu. Tačiau tai nėra pagal mūsų prigimtį: dar būdami vaikais atskleidžiame žmogiškų ryšių grožį, išmokstame susitikti su kitu, pripažinti ir gerbti kitą kaip pokalbio dalyvį ir brolį, nes ir kitas yra bendro danguje esančio Tėvo vaikas. Ir priešingai, individualizmas nutolina nuo kitų, išryškina ribas ir trūkumus, susilpnina sugyvenimo troškimą ir sugebėjimą sugyventi taip, kad kiekvienas jaustųsi laisvu ir laimingu kitų draugijoje, matant turtą skirtingumuose.

Matydami grėsmes taikai, tautų ir valstybių saugumui turime įsisąmoninti, jog pirmiausia dėl egzistencinio nesaugumo bijome kito, tarsi būtų mūsų priešininkas, atimantis gyvybinę erdvę, peržengiantis mūsų pastatytus riboženklius. Kas gali tikėtis išsigelbėti vienas ir vien savo jėgomis tuose epochiniuose pokyčiuose, į kuriuos visi esame įtraukti? Tokia pretenzija yra visų žmonių konfliktų ištakose. Pagal Viešpaties Jėzaus pavyzdį, krikščionis visada praktikuoja kitam atvirą nusistatymą, kad ir kas jis būtų, nes nei vieno asmens nelaiko prarastu visam laikui. Evangelija tokią nuostatą perteikia įtaigiu vaizdiniu: apie sūnų palaidūną, ganantį kiaules, ir tėvą, kuris kasdien laukia ir viliasi, kad sugrįš, nepaisant visko ir visų. Kaip pasikeistų pasaulis, jei tokia viltis be ribų taptų padidinamuoju stiklu, per kurį žmonės žiūrėtų vienas į kitą. Muitininkas Zachiejus ir gerasis plėšikas ant kryžiaus sulaukė Jėzaus žvilgsnio, kuris juose matė Dievo kūrinius, kuriems reikia gelbstinčio apkabinimo. Net ir Judas išgirdo Jėzų jį vadinant „draugu“ būtent tą akimirką, kai išdavė jį jo priešams.

Yra vienas žodis, kurio neturime pavargti kartoti ir ypač liudyti: dialogas. Atskleisime, kad atsivėrimas kitiems nenuskurdina mūsų žvilgsnio, bet padaro turtingesniais, nes leidžia pažinti kito tiesą, jo patirties svarbą ir pagrindą to, ką sako, net ir už to elgesio ar pasirinkimų, kuriais nesidalijame. Tikram susitikimui reikia aiškumo dėl savo tapatybės, bet ir sugebėjimo įsijausti į kitą, kad suprastume kas, po paviršiumi, jaudina jo širdį ir ko iš tiesų ieško. Tokiu būdu gali prasidėti toks pokalbis, kuris padės ir vienam, ir kitam eiti naujos ir turtingesnės sintezės keliu. Toks yra iššūkis, prieš kurį stovi visi geros valios žmonės.

Daugybė sukrėtimų, kuriuose dažnai jaučiamės bejėgiai stebėtojai, iš tiesų yra slėpiningas kvietimas atrasti bendrystės tarp žmonių pagrindus naujai pradžiai. Kaip mes, Jėzaus mokiniai, galime prie to prisidėti? Mūsų užduotis sutampa su misija, kuriai Dievas mus išsirinko, skelbti Evangeliją, pirmiausia gydant žmogaus žaizdas, parodant stiprų ir paprastą Jėzaus buvimą, jo guodžiantį ir drąsinantį gailestingumą. (Vatikano radijas)