Popiežius Pranciškus: Kokia mano širdis? Užsidegusi ar šalta?

Be Šventosios Dvasios ugnies Bažnyčia būtų šalta; be jos įkvėpto užsidegimo būtų atvėsusi, - sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienio maldos proga komentuodamas Kristaus žodžius, skambėjusius Mišių Evangelijoje: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12,49).

„Ugnis, apie kurią kalba Jėzus, tai Šventosios Dvasios ugnis, esanti ir veikianti mumyse nuo pat Krikšto dienos, - kalbėjo popiežius. Ugnis – tai kūrybinė galia, kuri išvalo ir atnaujina, sudegina visą žmogiškąjį skurdą, visą egoizmą, kiekvieną nuodėmę, perkeičia mūsų vidų, atgaivina ir padaro pajėgiais mylėti. Jėzus nori, kad Šventoji Dvasia liepsnotų mūsų širdyse, nes tik nuo užsidegusios širdies gali prasidėti meilės gaisras, kuris plisdamas kurs Dievo karalystę. Turi prasidėti ne nuo galvos, bet nuo širdies. Jėzus nori, kad pirmiausia užsiliepsnotų širdis. Būkime visiškai atviri šiai ugniai – Šventajai Dvasiai. Ji mums suteiks drąsos ir užsidegimo skelbti visiems Jėzų, guodžiančią gailestingumo ir išganymo žinią, be baimės plaukti į atvirą jūrą“.

„Bažnyčiai, tai yra mums visiems, kurie esame Bažnyčia, vykdant savo misiją pasaulyje reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad mūsų nestabdytų baimė ir išskaičiavimai, kad neįprastume vaikščioti tik ten, kur saugu. Bažnyčia neturi tik vykdyti tam tikras funkcijas, niekada nerizikuodama. Apaštališkoji drąsa, kurią kaip ugnį mumyse uždega Šventoji Dvasia, padeda mums įveikti visas sienas ir barjerus, padaro mus kūrybingais, verčia mus keliauti ir niekada nebandytais, nepatogiais keliais, nešti viltį visiems, ką sutinkame. Esame pašaukti būti bendruomene žmonių, kuriuos perkeitė ir kuriems vadovauja Šventoji Dvasia. Turime būti atjaučiantys, atviraširdžiai, besidžiaugiantys žmonės. Šiandien labiau nei bet kada reikia kunigų, pašvęstųjų, tikinčių pasauliečių, kurie žiūrėtų į pasaulį apaštalų akimis, kurie matytų žmones slegiantį medžiaginį ir dvasinį skurdą, kurie evangelizavimo misiją suvoktų kaip gydančio artumo liudijimą. Šventosios Dvasios ugnis mus skatina būti artimais žmonėms, kuriems reikia pagalbos, slegiamiems skurdo ir bėdų, pabėgėliams, visiems kenčiantiems“.

„Šią akimirką, - sakė Pranciškus, - aš gėrėdamasis atsimenu tuos kunigus, pašvęstuosius ir tikinčius pasauliečius, kurie visame pasaulyje su meile ir ištikimybe, neretai ir sumokėdami gyvybe, aukojasi dėl Evangelijos skelbimo. Jų kilnus liudijimas mums primena, kad Bažnyčiai reikia ne biurokratų ir stropių funkcionierių, bet užsidegusių misionierių, degančių troškimu nešti visiems guodžiantį Jėzaus žodį ir jo malonę. Tai Šventosios Dvasios ugnis. Jei Bažnyčia negauna šios ugnies arba jos į save neįsileidžia, ji tampa šalta, atvėsusia Bažnyčia. Ji nesugeba perduoti gyvybės, nes ji pati susideda iš atvėsusių, šaltų krikščionių. Suraskime penkias minutes laiko ir klauskime save: „Kokia yra mano širdis? Šalta? Drungna? Ar ji sugeba priimti šią ugnį?“ Skirkime tam penkias minutes. Tai mums visiems išeis į gera“.

Baigdamas sekmadienio vidudienį sakytą kalbą, popiežius Pranciškus ragino prašyti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad jai užtariant dangiškasis Tėvas visiems tikintiesiems siųstų savo Šventąją Dvasią, siųstų tą dieviškąją ugnį, kuri sušildo širdis, įkvepia būti skausme ir džiaugsme solidariais su mūsų broliais. Popiežius paminėjo šv. Maksimilijoną Kolbe, kurio liturginis minėjimas buvo švenčiamas sekmadienį. Jis savo pavyzdžiu tepadeda mums degti meile Dievui ir artimui. (Vatikano radijas)