Norint pamatyti 1600 metų senumo Vergilijaus „Eneidą“ pakanka spustelti „pelę“

Kaip prieš 1600 metų vienas raštininkas ir trys miniatiūrų tapytojai gavo užsakymą, turbūt iš turtingo aristokrato, sukurti klasikinio romėnų poeto, Vergilijaus, gyvenusio I amžiuje prieš Kristų, eiliuoto pasakojimo „Eneida“ kopiją, jie negalėjo įsivaizduoti, kad po keliolikos šimtmečių jų sukurtas rankraštis bus vienas iš vos trijų išlikusių vėlyvosios antikos iliustruotų manuskriptų, negana to, pasiekimas iš bet kurio pasaulio krašto, kur tik yra interneto ryšys.

Vatikano apaštalinė biblioteka tęsia savo turimų vertingų rankraščių kolekcijos skaitmeninimo programą. Specialiu aparatu nufotografuoti rankraščių atvaizdai yra įkeliami į specialią interneto svetainę, kuri nemokama ir pasiekiama visiems istorijos, meno, kultūros ekspertams ar mėgėjams.

Vienas iš ten paskelbtų yra „Vergilius Vaticanus“, Vergilijaus poemos fragmentai, virš septynių dešimčių lapų ir penkiasdešimt miniatiūrų, datuojami IV amžiaus pabaiga arba pačia V amžiaus pradžia. Meno istorikas David Wright bandė rekonstruoti manuskripto istoriją. Iš pradžių jis matyt buvo saugomas Italijoje, nors nieko nežinoma nei apie vietą, nei apie savininką. Istorikas spėja, kad Karolio Didžiojo laikais rankraštis paliko Italiją ir pateko į imperatoriaus biblioteką ir į jo patarėjo, vieno iš didžiausio to meto intelektualo Alkuino rankas. Po imperatoriaus mirties jis buvo dovanotas arba nupirktas Turo miesto, Prancūzijoje, šv. Martyno abatijos, kuri tuo metu buvo svarbus knygų kūrimo ir perrašymo centras. Joje 846 metais sukurta gausiai iliustruota Šventojo Rašto kopija, skirta Karolio Didžiojo anūkui, Karoliui Plikagalviui. Poroje iliustracijų galima atpažinti „Vergilius Vaticanus“ miniatiūrų įtaką.

853 metais Turo miestas ir šv. Martyno abatija, kaip ir kiti regiono miestai, buvo nusiaubti, išplėšti ir padegti vikingų, kurie beveik kasmet rengė reidus į šias žemes. Turbūt tada didžioji Vergilijaus poemos dalis, kurios trūksta, ir buvo prarasta. Žinant visą poemos ilgį, rankraštis turėjo penkiskart ilgesnis nei dabar turima jo dalis, neabejotinai ir prarastoji dalis buvo išpuošta miniatiūromis.

Atrodo, kad po to keletą šimtmečių rankraštis buvo beveik niekieno nevartomas, iki XIV amžiaus, kai vėl kilo didžiulis susidomėjimas antikos kultūra. Iš to laikotarpio išlikusios nežinomo prancūzų humanisto paliktos pastabos paraštėse. Yra patikimų žinių, kad 1514 metais manuskriptas vėl buvo Italijoje. Jo miniatiūros buvo tiriamos, kopijuojamos, perteikiamos graviūrose. Rankraštis keliavo per kelių humanistų, eruditų ir Bažnyčios žmonių bibliotekas, kol galiausiai vienas iš jų, Fulvio Orsini, rankraštį įsigijo ir po kelių metų, 1582-aisiais, padovanojo Vatikano apaštalinei bibliotekai ir čia jis yra saugomas iki pat šios dienos.

Manuskriptas buvo tirtas ir aprašytas ne viename straipsnyje ar knygoje, o 1980 metais buvo parengta geros kokybės faksimilių kopija. Tačiau nuo to laiko įdiegtos technologijos atvėrė naujų galimybių. Dabar kiekvienas, turintis kompiuterį ir interneto ryšį, gali apžiūrėti daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų sukurtą unikalų ir itin retą meno kūrinį, kaip ir daug kitų, tame pat portale: http://digi.vatlib.it/view/MSS_Vat.lat.3225  

(Vatikano radijas)