Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis

Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12,13-21)

TIKRASIS TURTAS

„Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“…

Tardamas šiuos įspėjimo žodžius Viešpats Jėzus tikrai nenorėjo pasakyti, kad Jis nevertina žemiškų gėrybių. Viešpats nenuvertina nedidelių šios mūsų kelionės džiaugsmų ir tikrai neketina priversti mus nekęsti žemiškojo gyvenimo, ką ne kartą Jo vardu daro apsišaukėliai pranašai. Evangelija yra žinia apie tai, jog žmogaus gyvenimas yra nesibaigiantis laimės ieškojimas. Jėzus prieštarauja tik labai dažnai žmonių tarpe gyvuojantiems mitams: kad turtas gali suteikti laimę, kad gaunamas pelnas sukuria gerą gyvenimą, didelė sąskaita banke užtikrina saugų rytojų…

Mums, gyvenantiems laikmečiu, kai, atrodytų, viskas priklauso nuo sėkmingai besivystančios ekonomikos, tokie teiginiai gali atrodyti vos ne šventvagiški, bet iš tiesų jie leidžia mums suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia.

Tiesa yra tai, kad mūsų gyvybė nepriklauso nuo sukauptų turtų. Taip, pinigai gali duoti galimybę pratęsti žemiškąją egzistenciją, tačiau tik tiek. Tikrąją gyvybę maitina ir stiprina tai, ko nerasime šiame pasaulyje. Evangelistas Jonas tai vadina „gyvojo vandens šaltiniu“. Mes žinome, kad tas šaltinis yra mūsų Viešpats, kuris save dalija mums, kad mes būtume gyvi Jame.

Jėzaus palyginime minimas turtuolis yra tarsi apsitvėręs savo egoizmo tvora. Jis nuolat kartoja: mano derlius, mano klojimai, mano gėrybės, mano siela… Tarsi savotiškas apsėdimas skamba žodis „mano“… Egoizmo burtai, kuomet aplinkui nėra nieko kito, pasaulis, kuriame nėra vietos jokiam vargšui, kur neįmanoma kalbėti apie jausmus kito žmogaus atžvilgiu. Taip gyventi, reiškia: gėrėtis savo vienatve, kurioje nėra dvasios. Netenka todėl stebėtis ir greita mirtimi, nes ji jau buvo puoselėjama ir maitinama to žmogaus viduje: „Šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“…

Turtuoliui nebėra rytojaus, nes tas, kuris gyvena tik kūnui, iš tiesų yra miręs. Jis „krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Gyvenančiam tik vardan daiktų nėra rytojaus, nes daiktai neturi nenykstančio pagrindo, po jais yra tik tuštuma.

Rytojus – tai amžinojo gyvenimo pradžia, todėl kai mes stengiamės kaupti tik dėl savęs, naikiname savo rytojų. Anot Jėzaus, kas sako sau: „Ilsėkis, valgyk, gerk, ir linksmai pokyliauk“, gyvena neįsigilindamas į esmę, pamiršdamas savo krikščionybę ir atmesdamas savosios besiilginčios amžinybės sielos nerimą.

Dievo akivaizdoje mus parturtina vien tai, ką dovanojame kitiems. Amžinybėje mūsų pelną sudarys tai, ko netekome dėl kitų. Žmogaus gyvenimas yra dovana, gyvybė yra mums perduota per tėvus iš Dievo rankos. Todėl, kai mes nustojame dalytis gyvenimu, tą pačia akimirką žengiame į mirtį. Žmogus gyvas, džiaugdamasis „kasdiene duona“, tačiau atsimindamas, kad tai „mūsų duona“, kurią gauname ir duodame, ir per kurią visi kartu suprantame, jog esame Dievo vaikai. Neįmanoma šioje žemėje patirti amžinybės, jaustis, kad mūsų gyvenimas yra sėkmingas, jei jame nėra vietos santykiams su kitais žmonėmis.

Juk jie yra tikrasis mūsų turtas, Dievo dovana mums…

(Mons. Adolfas Grušas)