Popiežius Lampedūzoje. Trečiosios metinės

Liepos 8-ąją prieš trejus metus popiežius Pranciškus Lampedūzoje pagerbė jūros nelaimėje žuvusius migrantus, drauge pasiųsdamas stiprią žinią, kad panašios tragedijos daugiau nesikartotų. Tai buvo pirmas Pranciškaus išvykimas iš Romos vyskupijos po išrinkimo popiežiumi ir drauge jo pirmoji Apaštališkoji kelionė. Popiežius meldėsi už žuvusiuosius prie Lampedūzos 2013 metų pradžioje paskendusiame laive, į vandenį nuleido gėlių vainiką, saloje susitiko su migrantais, pabėgėlių globos centro darbuotojais, valdžios atstovais, vietine Bažnyčios bendruomene ir aukojo Mišias salos gyventojams. Šventajam Tėvui prašant, Mišių Altorius ir pultas, kaip popiežiaus ganytojo lazda, Mišių kryžius ir indai simbolizavo Viduržemio jūros pabėgėlių tragediją, jie buvo pagaminti iš prie Lampedūzos nuskendusios migrantų valties nuolaužų.

„Dievas mus teis pagal tai, kaip pasielgėme su labiausiai stokojančiais žmonėmis“, patikino popiežius Lampedūzoje, drauge meldė Dievo atleisti visiems, kurie egoizmo apakinti tapo nejautrūs kenčiančiųjų ir stokojančiųjų brolių atžvilgiu. „Kainai, kur tavo brolis?“. Troškimas viešpatauti pradeda visą eilę nusikaltimų, iki pat žudymo, iki brolio kraujo praliejimo. „Kas atsakingas už šį kraują? Šiandien niekas pasaulyje nesiima už tai atsakomybės“, kalbėjo Lampedūzoje 2013 metais popiežius. „Gerovės kultūra, skatinanti mus rūpintis tik pačiais savimi, mus padaro nejautrius kito žmogaus šauksmui, (...) mus ištiko abejingumo globalizacija. Apsipratome su kito žmogaus kančia ir ji mūsų neliečia, nedomina. Ji – ne mūsų reikalas!“, taip kalbėjo popiežius Pranciškus prieš trejus metus Lampedūzos saloje.

Lampedūzos merė Giusi Nicolini, po trijų metų nuo popiežiaus kelionės kalbinama Vatikano radijo pasakė, kad popiežiaus Pranciškaus istorinis vizitas saloje leido atversti  naują puslapį Europos Viduržemio jūros politikoje. Pasak jos, daug kas pasikeitė po Pranciškaus apsilankymo. Jei ne jo apsilankymas, europinės institucijos ir toliau būtų mieliau žiūrėjusios kitur. Nors nuo tada europietiškos migracijos normos faktiškai nepakito, kaip ir Dublino reglamentas liko tas pats, tačiau dėka popiežiaus įsivyravo naujas požiūris, kad jūros dugne palaidota ne skaičiai, o žmonės. Be to, Pranciškus įvardijo didįjį cinizmą, būdingą politikai, bet nemažiau dabartinių laikų gyvenimui.

Lampedūzoje nebėra tokios kritiškos situacijos kaip prieš trejus metus, kai kelių šimtų vietų migrantų patalpas iškart užgriūdavo tūkstančių pabėgėlių srautas ir nebuvo sąlygų užtikrinti oraus priėmimo. Šiuo metu saloje globojama trys šimtai pabėgėlių, tačiau salos uostas yra arčiausias ypatingoms situacijoms, kai pavz. gelbstimos moterys, gimdyvės, vaikai ir asmenys, kuriems reikalinga ypatinga medicininė priežiūra.

Merė sielojosi dėl Europos kraštų elgimosi. Pasak jos, sumanymas atitinkamai paskirstyti pabėgėlių kvotas leido manyti, kad Europa pasuks kraštų solidarumo keliu, tačiau projektas dar neįgyvendintas ir kiekviena valstybė mano, kad gali užsidaryti tarsi sala. Mums, Lampedūzoje, šitoks mąstymas nesuprantamas, pažymėjo merė Nicolini prisimindama Lampedūzos žengtą atsivėrimo pasauliui žingsnį po ilgai trukusios vienatvės. „Suvokėm, kad problemos neišsprendžiamos vien savo pastangomis, o už Lampedūzą kur kas didesnės šalys to vis dar nesupranta manydamos, kad išspręs migrantų klausimą užsidarydamos tarsi sala“. (Vatikano radijas)