Pranciškus „Didžiojo blogio“ memoriale. Trigubas pagrindas krikščioniui

Ankstų šeštadienio rytą popiežius Pranciškus pradėjo nuo Cicernakaberdo memorialo aplankymo, lydint apaštalinės armėnų Bažnyčios galvai Karekinui II ir Armėnijos prezidentui Seržui Sergosianui. Šis memorialas yra Jerevano miesto ribose, ant kalvos, kuri vadinama „kregždžių kalva“. Lėtai ir iškilmingai popiežius Pranciškus ir kiti prisiartino prie tos vietos, kur yra padedamos gėlės ir pagerbiamos praėjusio amžiaus pradžioje armėnų tautos sudėtos aukos, „Didžiojo blogio“, pasak armėnų, ar, kaip sako daug istorikų, armėnų genocido Osmanų imperijoje aukos.

Popiežius Pranciškus kelioms minutėms paniro į tylią maldą, po to vyko bendra malda, dalyvaujant tiek armėnams, tiek su popiežiumi atvykusiai delegacijai. Susikaupimo nuotaiką atspindėjo liūdnų tonų muzikos instrumentų garsai.

Memoriale nebuvo pasakyta kalbų, tačiau Šventasis Tėvas sukalbėjo trumpą maldą ir memorialą aplankiusių svečių „Aukso knygoje“ paliko įrašą. Maldoje popiežius sakė: „Kristau, kuris karūnuoji savo šventuosius (...), meiliai ir švelniai žiūri į savo kūrinius, išklausyk mus savo šventumo danguje, užtariant šventajai Dievo Gimdytojai, maldaujant Tavo šventiesiems ir tiems, kuriuos šiandien atmename. Išklausyk Viešpatie ir būk gailestingas, atleisk, ištyrink ir panaikink mūsų nuodėmes. Padaryk mus vertus Tave pašlovinti, dėkingai, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia, dabar ir visados, per amžių amžius. Amen“.

O „Aukso knygoje“ popiežius užrašė: „Čia meldžiu, su skausmu širdyje, kad niekada daugiau nebebūtų tokių tragedijų, kaip ši; kad žmonija nepamirštų ir mokėtų blogį įveikti gerumu. Dievas tesuteikia mylimai armėnų tautai ir pasauliui taiką ir paguodą. Dievas tesaugo armėnų tautos atsiminimus, kurie neturi būti užtemdyti ar pamiršti. Atmintis yra taikos ir ateities versmė“.

Beje, tarp žmonių, kurie stebėjo popiežiaus apsilankymą Memoriale, buvo ir keletas palikuonių tų armėnų, išsigelbėjusių iš mirtinų Osmanų imperijos deportacijų, kurie laikiną prieglobstį buvo atradę Kastelgandofe, popiežių vasaros rezidencijoje Romos apylinkėse, popiežiaus Pijaus XI pontifikato metu, 1923 metais.

Iš Cicernakaberdo memorialo popiežius nuvyko tiesiai į Jerevano oro uostą ir išskrido į Gumri miestą, už maždaug 80 kilometrų nuo Jerevano. Čia jis aukojo šventąsias Mišias katalikų bendruomenei. Kaip ir kitur, jį lydėjo armėnų apaštalinės Bažnyčios patriarchas Karekinas II ir taip pat armėnų katalikų patriarchas Petras Grigalius XX, kiti armėnų katalikų ganytojai, atvykę ir iš kitų kraštų.

Šventosios Mišios vyko centrinėje Vartananso aikštėje Gumri mieste, kuris, kaip ir Jerevanas, skaičiuoja trečiąjį gyvavimo tūkstantmetį, yra didelis amatų ir menų centras. Diena buvo kaitri ir nemažai žmonių nuo saulės spindulių saugojosi skėčiais.

„Jie atstatys senuosius griuvėsius, atkurs seniai apleistas gyvenvietes“ (61,4), pakartojo homilijoje pranašo Izaijo žodžius Pranciškus, girdėtus per Šventojo rašto skaitinius. O ką turėtume statyti šiandien, mūsų krikščioniškame gyvenime? Bent tris dalykus, ant kurių remiasi viskas kitas.

Pirmasis pamatas iš šių trijų dalykų yra atmintis. Reikia prašyti malonės atsiminti tai, ką Viešpats padarė mumyse ir dėl mūsų (...) didžiuosius mūsų asmeninės meilės istorijos su Juo įvykius, gyvus širdyje ir prote, - sakė Šventasis Tėvas. Bet, anot jo, yra ir kito pobūdžio atmintis, kurią reikia saugoti – tautos atmintis. „Jūsų tautos atmintis yra sena ir vertinga. Jūsų balsuose skamba šventųjų praeities išminčių atgarsiai; jūsų žodžiuose yra aidas tų, kurie sukūrė jūsų alfabetą, kad galėtų skelbti Dievo Žodį; jūsų giesmėse susilieja jūsų istorijos vaitojimai ir džiaugsmai. Galvodami apie tai galite iš tiesų atpažinti Dievo buvimą: Jis jūsų nepaliko vienų. Net ir priešiškiausiose sąlygose“, pridūrė Pranciškus, dar kartą pagerbdamas armėnų krikščionišką tikėjimą, kuris jiems tarsi „kvėpavimas“.

Kitas pamatas yra tikėjimas – o jis taip pat yra viltis ateičiai ir šviesa gyvenimo keliui. Tačiau egzistuoja pavojus, kuris gali aptemdyti tikėjimo šviesą: pagunda jį priskirti vien praeičiai, pripažinti svarbiu, tačiau priklausančiu kitiems laikams, tarsi tikėjimas būtų graži miniatiūrų knygą, saugotina muziejuje. Tačiau istorijos archyvuose uždarytas tikėjimas praranda savo keičiančią galią, gyvybingą grožį ir atvirumą visiems. Todėl, patarė Šventasis Tėvas, labai naudinga nuolatos skaityti Dievo Žodį, tylioje maldoje atsiverti Viešpaties meilei. Ir jei, ypač jaunuoliai, pajunta kvietimą sekti Viešpačiu iš arčiau, tegu nebijo pasakyti „taip!“.

Trečiasis pamatas yra gailestinga meilė. Tai yra uola, ant kurios turi būti statomas Jėzaus mokinio gyvenimas. Gyvenant meile Bažnyčios veidas tampa jaunu ir patraukliu. „Meilė yra krikščionio vizitinė kortelė: kiti būdai prisistatyti gali būti netikę bei visai nenaudingi“, - sakė Pranciškus. (...) – „Dievas gyvena širdyje to, kuris myli. Dievas gyvena ten, kur mylima, kur rūpinamasi vienas kitu, drąsiai ir su atjauta, vargšais ir silpnais. Kaip to reikia: krikščionių, kurie nesileistų pargriaunami nuovargio ir neprarastų drąsos prieš sunkumus, bet išliktų atviri, pasiruošę tarnauti; reikia geros valios žmonių, kurie darbais ir ne vien žodžiais padeda broliams ir seserims sunkumuose; reikia teisingesnių visuomenių, kuriose kiekvienas turėtų orų gyvenimą, ypač teisingą atlygį už darbą“. Homiliją popiežius užbaigė keliomis Grigaliaus iš Nareko, armėnų šventojo ir mistiko, Bažnyčios Mokytojo, frazėmis, kuriose atsispindi visas žmogaus širdies vargingumas, bet taip pat Dievo gailestingos meilės didybė.

Užbaigus Mišias popiežius sveikino armėnų katalikų bendruomenes, taip pat tuos, kurie atvyko iš Gruzijos, ypatingai tuos, kurie darbais išreiškia Dievo meilę.

Vieną iš tokių artimo meilės vietų popiežius aplankė tuoj po Šventųjų Mišių: Nekaltojo Prasidėjimo seserų prižiūrimus našlaičių namus, kuriuose gyvena apie šešias dešimtis vaikų. Greta seserų vienuolyno veikia ir profesinė mokykla jaunuoliams. Popiežius Pranciškus liko pietums šioje vietoje: su vaikais, seserimis, jaunuoliais, bendruomenės draugais ir geradariais. (Vatikano radijas)