Dvyliktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.  Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų. Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. (Lk 9,18-24)

ŠIRDIES ATSAKYMAS

Šiandien Mišių Evangelijoje reikia išgirsti tris Jėzaus klausimus.

„Kuo mane laiko žmonės?“- klausia Jis apaštalų ir susilaukia gražaus, bet klaidingo atsakymo. Mokiniai sako Jėzui, kad žmonės mano, jog Jis yra pranašas, ugningas Dievo valios žinianešys, Jo balsas.

Tuojau pat seka kitas klausimas: „O jūs kuo mane laikote?“ Trumpas žodelis „o“ tarsi sakytų, kad apaštalai laikosi kitokios logikos, ir iš tiesų Petras visų mokinių vardu atsako: „Dievo Mesiju“. Mesijas jau visai kas kita, negu pranašas. Tai amžiais lauktas Gelbėtojas, kuris turi sugrąžinti senąją tvarką, kuomet žmogus gyveno Dievo artumoje.

Vis dėlto, mes niekaip neišvengsime trečio klausimo, kuris nėra tiesiogiai užrašytas Evangelijoje, tačiau lengvai nuspėjamas ir skirtas kiekvienam iš mūsų: „Kas, tavo nuomone, aš esu?“

Jėzus nelaukia iš mūsų abstraktaus atsakymo, kas yra Dievas, ar kas yra Jis pats. Į šį klausimą kiekvienas turime atsiliepti visa širdimi, visu savo gyvenimu, savo nuodėmėmis ir savo džiaugsmais. Viešpats nori, kad mes atsakytume ne tiek Jam, bet visų pirma patys sau, kuo kiekvienam iš mūsų yra Kristus. Mums reikia ne pateikti teologinį Kristaus, kaip Dievo Sūnaus, apibrėžimą, bet suvokti, kiek Jis yra reikšmingas mūsų gyvenimui. Tenka užversti knygas ir pažvelgti į kasdienybę. Jėzus ugdo mūsų tikėjimą savo klausimais, nes iš tikrųjų mes nieko iki galo nežinome nei apie Dievą, nei apie žmogų, nesugebame aiškiai atskirti gera ir bloga.

Tokiam atsakymui nereikalingas katekizmas, pakanka duonos ir tiesos alkio, ir kiekvienas, kuris jaučiasi esąs vienybėje su Kristumi, privalo tokį atsakymą rasti.

Tai nesiliaujantis mėginimas rasti teisingus žodžius, nes Kristus yra ne mūsų sakomi žodžiai, bet mūsų gyvenimas su Juo, mūsų aistra gyventi.

Jei Kristaus nėra, nėra ir mūsų…

Jėzus pats siūlo to atsakymo pradžią: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti… Jis bus atmestas, nužudytas ir prisikels“. Tai paaiškinimas, kaip turi atrodyti mūsų gyvenimas su Kristumi. Tai pats teisingiausias atsakymas, nes taip kalba pats Viešpats, nukryžiuota Meilė, kurioje nėra jokios klastos. Juk negali apgaudinėti Tas, kuris miršta už mus iš skausmo ir meilės.

Beginklė Meilė, įžengusi į pasaulio galiūnų menes tik kaip kalinė. Meilė, niekuomet neturėjusi sargybinių, ir nebijojusi priešų, bet juos pamilusi…

Nugalinti Meilė, Velykų rytą įrodžiusi, kad Dievas kuria gyvenimą. Nenugalima Meilė, nuo kurios niekas negali mūsų atskirti.

Tai mūsų Viešpats, kuris sako mums: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“. Nesupraskime šių žodžių klaidingai: Jėzus nekalba apie nusivylimą ir pasidavimą, bet kryžiuje mato visą savo istoriją, drauge siūlydamas mums rinktis tokį gyvenimą, kuris atkartotų Jo gyvenimą. Išganytojas sako: „Priimk tau skirtą mano meilę, nes jei to nepadarysi, nebūsi gyvas. Priimk tau skirtą kryžiaus naštą, kuri visuomet susijusi su gyvenimo aistra, nes jei to nepadarysi, reiškia, kad nenori mylėti“.

Tai kvietimas ne kentėti, bet leisti suliepsnoti mūsų širdies meilei, kad tikrai suprastume, ką mums reiškia Viešpats Jėzus…

Kad mes negalime būti be Jo…

(Mons. Adolfas Grušas)