Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36-8, 3)

PRAŠYTI ATLEIDIMO

Kaip praėjusį sekmadienį, taip ir šiandien Mišių skaitiniai mums siūlo palyginti dvi situacijas. Pirmajame skaitinyje pasakojamas epizodas iš karaliaus Dovydo gyvenimo, kai jis, įsimylėjęs į gražuolę Bestabėją, pirmiausia nusidėjo su ja, o paskui, norėdamas parsivesti į namus, kaip dar vieną žmoną, pasirūpina, kad kovoje žūtų jos vyras. Biblija kalba apie Dovydą, kaip apie didį žmogų, tikėjimo pavyzdį, kurį Dievas pripildė neeilinėmis malonėmis, tačiau neslepia, kad ir Dovydas buvo nusidėjėlis. Vis dėlto dar vienu Dovydo didybės įrodymu tampa tai, kad jis sugebėjo pripažinti nusidėjęs ir nuolankiai prašė atleidimo.

Sunkių nuodėmių buvo padariusi ir moteris, apie kurią pasakojama Evangelijos ištraukoje. Taip pat ir ji meldžia atleidimo ir jį gauna, skirtingai nei tas, kuris laiko save teisiu Dievo akivaizdoje. Toks buvo fariziejus, vieną dieną pakvietęs Jėzų pietų ir nemaloniai nustebintas, matydamas jo akivaizdoje vykstančią sceną. Fariziejus Simonas tuo metu jau išgarsėjusį mokytoją Jėzų pasikvietė, ko gero, ne iš smalsumo, o norėdamas geriau iš arti patyrinėti žmogų, kurį daugelis laikė pranašu, o tai reiškia – Dievo pasiuntiniu. Vaišių metu į salę įėjo „mieste žinoma  nusidėjėlė“, kuri verkdama parpuolė prie svečio kojų. Jėzus nesipriešino ir leido moteriai daryti tai, ką ji buvo sumaniusi, o paskui kreipėsi į namų šeimininką, kurio galvoje tuo metu jau buvo spėjusios pralėkti kelios mintys („Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas yra ši moteris ir neleistų savęs paliesti).

 „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė mano kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo.“ Paskutiniai žodžiai buvo skirti moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami“.

Evangelistas nieko nerašo apie tai, kokia buvo įvykio liudytojų reakcija. Galime tik įsivaizduoti, kaip palengvėjo paguodos žodžius išgirdusiai moteriai ir kaip turėjo suglumti fariziejus. Jam, žmogui, laikiusiam save visuomenės elitu, tikriausiai norėjosi prasmegti žemėn iš gėdos, girdint priekaištus dėl nemandagumo, parodyto svečio atžvilgiu, o dar labiau dėl to, kad prostitutė buvo įvertinta aukščiau už jį.

Nė vienas iš mūsų nėra tobulas: visi esame kuo nors įsiskolinę Dievui, kuriam nesvarbu, kokio dydžio yra toji skola. Pakanka tik nusižeminus save kaltę pripažinti, ir viskas bus dovanota. Neveltui popiežius Pranciškus mums kalba apie Dievo gailestingumą – apie tai, kad Dievas niekuomet nepavargsta atleisti, tik mes pavargstame prašyti atleidimo. Tai tikra tiesa, gal tik verta pridėti, kad, norint prašyti atleidimo, visų pirma reikia sau patiems prisipažinti, kad to atleidimo mums reikia…

(mons. Adolfas Grušas)