Popiežiaus homilija. Stovėti Dievo akivaizdoje, klausytis, išeiti

Krikščionio gyvenimas – tai „stovėjimas“ Dievo akivaizdoje; tai „tyla“, klausantis Dievo balso; tai ir „išėjimas“ skelbti Dievo kitiems. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos skaitinį iš Pirmosios karalių knygos.

Ar tu būtum atgailaujantis nusidėjėlis, apsisprendęs sugrįžti pas Dievą, ar Dievo pašauktasis, jam pašventęs visą gyvenimą, tave gali ištikti baimė ir abejonės. Taip atsitiko pranašui Elijui, apie kurį šiandien kalba pirmasis Mišių skaitinys. Jis, tiek daug nuveikęs Dievo vardu, susmunka praradęs drąsą. Tačiau Dievas jo nepalieka; siunčia jam savo angelą, kuris ragina: „kelkis, išeiki!“

„Jei norime sutikti Dievą, turime sugrįžti į tą būsena, kurioje žmogus buvo sukūrimo dieną: stačias, sugebantis keliauti. Tokius mus Dievas sukūrė – kaip savo paveikslą, savęs vertus, keliaujančius. ‚Eikite pirmyn, dirbkite žemę, rūpinkitės ja, dauginkitės’. Taip pat ir Elijui sakoma: ‚Išeik laukan, stovėk ant kalno prieš Viešpatį‘. Ir jis išeina“.

Kaip atpažinti Viešpatį? Kaip žinoti, kad tai jo balsą girdime. Šios dienos skaitinys pasakoja, kad Elijas matė ir girdėjo stiprų vėją, žemės drebėjimą ir ugnį, bet Viešpaties nebuvo nei vėjuje, nei žemės drebėjime, nei ugnyje. Galiausiai jis išgirdo „švelnios tylos balsą“ ir suprato, kad tai Viešpats.

„Tiek triukšmo, tiek didingumo, tiek judėjimo – bet Viešpaties ten nėra. Ir tik po to švelnus dvelksmas, „švelnios tylos balsas“. Štai kur yra Viešpats. Jei norime jį sutikti, turime nutildyti save, kad girdėtume tą „švelnios tylos balsą“, kuriuo Viešpats mums kalba.“

„Turime visada ieškoti Viešpaties, - sakė Šventasis Tėvas. Gerai žinome, kad būna ir sunkių momentų, kai jaučiamės prislėgti,  kai susvyruoja mūsų tikėjimas, kaip apgaubia tamsa ir nematome horizonto, kai nepajėgiame atsitiesti. Mums visiems tai pažįstama! Tačiau Viešpats ateina ir mus atgaivina, jis suteikia mums jėgų ir sako: ‚Kelkis ir eik pirmyn!‘ Jei norime sutikti Viešpatį, turime būti stati ir keliaujantys. Turime klausytis ką jis mums kalba, turėti atvirą širdį. Jis mums pasakys: „tai aš“ ir mūsų tikėjimas sutvirtės. Ar tikėjimas skirtas tik man pačiam? Tik tam, kad jį saugočiau? Ne! Tikėjimas skirtas tam, kad eičiau pas kitus žmonės ir jiems jį perduočiau, kad juo patepčiau. Tikėjimas skirtas misijai.“ (Vatikano radijas)