Popiežiaus bendroji audiencija. Nuolanki malda

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje susitikęs su Šventųjų Gailestingumo metų piligrimais, popiežius Pranciškus jiems skaitytoje katechezėje komentavo Jėzaus palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą.

„Jie abu ateina į šventyklą melstis, tačiau jų laikysenos skirtingos ir jie pasiekia priešingus rezultatus. Fariziejus meldžiasi atsistojęs, tardamas daugybę žodžių. Nors tai dėkojimo malda, tačiau iš tiesų jis tik vardija savo nuopelnus, aukštindamas save, niekina kitus žmones, juos vadindamas plėšikais, sukčiais ir svetimautojais. Čia ir glūdi problema, - sakė Pranciškus, - nors fariziejus meldžiasi Dievui, iš tiesų jis mato tik save. Nors jis yra šventykloje, tačiau nemato reikalo atsiklaupti prieš Dievo didybę, bet stovi, jaučiasi saugus, tarsi jis būtų šventyklos šeimininkas. Vienu žodžiu – fariziejus jaučiasi esąs teisus; jis nepaiso svarbiausio įsakymo mylėti Dievą ir artimą.“ Pasak popiežiaus, negana savęs klausti „kiek“ mes meldžiamės, bet reikia taip klausti „kaip“ meldžiamės. „Kas mūsų širdyje? Reikia garai ją ištyrinėti, patikrinti jos mintis ir jausmus, išrauti aroganciją ir veidmainystę“.

Muitininkas ateina į šventyklą nuolankiai atgailaudamas. „Stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!'“ Iš tiesų, mokesčių rinkėjai, vadinami muitininkais, buvo laikomi nešvariais žmonėmis, parsidavusiais svetimšalių valdžiai. Žmonės kreivai į juos žiūrėjo ir laikė nusidėjėliais. „Šis palyginimas moko, - sakė Pranciškus, - jog buvimas teisiu žmogumi ar nusidėjėliu priklauso ne nuo socialinės padėties, bet nuo santykio su Dievu ir broliais“.

„Muitininkas yra nuolankus. Jis tikrai žino tik viena – kad jis nusidėjėlis, kuriam reikia pasigailėjimo. Jei fariziejus nieko neprašė, nes jis jau viską turėjo, tai muitininkas tik maldauja Dievo gailestingumo. Atėjęs su tuščiomis rankomis ir apnuoginta širdimi, prisipažindamas esą nusidėjėlis, muitininkas mus moko ko reikia, kad gautume Viešpaties atleidimą. Jis, kitų niekinamas, galiausiai tampa tikro tikinčiojo ikona.“

Jėzus užbaigia palyginimą sakydamas: „Šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” (Lk 9,14). „Kuris iš šių dviejų buvo sugedęs? Fariziejus. Fariziejus, - sakė popiežius, - tai sugedusio apsimetėlio ikona. Jis apsimeta besimeldžiąs, o iš tiesų sugeba tik puikuotis kaip prieš veidrodį. Kas manydamas esąs teisus, teisia ir niekina kitus, tas yra sugedęs apsimetėlis. Išdidumas sugadina gerus darbus, maldą padaro tuščią, atitolina nuo Dievo ir kitų žmonių. Dievas renkasi nuolankumą ne dėl to, kad norėtų mus pažeminti. Nuolankumas yra būtina sąlyga, kad mes kiltume link Dievo, patirtume jo gailestingumą, užpildantį visas tuštumas.“

„Išdidaus žmogaus malda nepasiekia Dievo širdies. Nuolankaus žmogaus maldai Dievas plačiai atveria širdį. Apie šį nuolankumą kalbama Marijos „Magnificat“ giesmėje: „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę [...]. Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“ (Lk 1,48.50). Ji, mūsų Motina, tepadeda mums melstis su nuolankia širdimi. O mes, - baigdamas katechezę paragino maldininkus popiežius, - tris kartu pakartokime tą gražią maldą: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“. (Vatikano radijas)