Birželio Artuma: ką reiškia ateivį priimti ir pikta darantį sudrausti?

Arba kaip išdrįsti nebebijoti: neaplenkti pikta darančio ir duris atverti svetimajam?..

Kai baimės, patyčių, smurto, vienatvės ir kitokio blogio apstu šiam pasauly, yra ir kita galimybė – gailestingumas, griaunantis sienas ir tiesiantis tiltus, – ragina popiežius Pranciškus, su skausmu žvelgiantis į pabėgėlių kančios jūrą.

Tik kaip tai padaryti galime mes? Pasak Pranciškaus, migrantų krizės ir savo pačių blogio apsuptyje išdrįsti... nebebijoti „keisti savo gyvenimą ir mąstyseną“. Ir tai ne tik apie migrantus, ateivius, pakeleivius, etc. Birželio Artumoje aptariant ketvirtąją gailestingumo darbų kūnui bei sielai porą ir bandoma suprasti, kaip būti labiau priimantiems, gailestingiems ir neabejingiems, kai blogis bei jį darantis – čia pat.

Tad pirmasis žvilgsnis krypsta į savas – bažnytines – bendruomenes. „Krikščionys ir svetingumas paprasčiausiai neatskiriami“, – primena Artumos kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas ir klausia: „Ar būtų galima pasvajoti apie svetingumo tarnystę mūsų bažnyčiose?“ Svajoti nedraudžiama, bet ar iš tiesų įmanoma bažnyčia Lietuvoje, kurioje kiekvienas būtų pasitiktas, maloniai pasveikintas, pakalbintas, jaustųsi kaip namuose? Deja, dažnai esame tik praeiviai: peržengiame Gailestingumo duris, nusišluostome kojas, kelios minutės ir traukiam savo keliais. O ko gi trūksta, kad šie Namai mums taptų savi?..

Tarp šio numerio aktualijų, žinoma, ir daugelį neraminantis klausimas: o kaipgi su tais pabėgėliais Lietuvoje? Ar / kiek / kaip priimsime, o gal nepriimkim?.. Net vaikams tai rūpi ir pakalbinti žurnale jie sako: „Pabėgėliams namie neturime nei vieno laisvo kambario.“ Ką gi mąsto suaugusieji? „Mūsų pensininkai skursta, o anie gauna tūkstantines išmokas“, „Rūpinkitės savo vargšais, o ne tais imigrantais“ – šie kandūs pasakymai apie atėjūnus kitataučius nebestebina Carito darbuotojų, kurie, beje, jau beveik 20 metų rūpinasi Užsieniečių integracijos programa. Ką gero imigrantai davė Lietuvai, o Lietuva imigrantams – pasakoja Vilniaus Carito atstovė.

Iš tiesų, jeigu šalia esantys mums kaip svetimi, nėra ko stebėtis, kad pagalbos prašymas iš šalies atrodo tarsi gresiantis pavojus, o migracija tampa keiksmažodžiu. Tik ar pagalvojame, kad atvėrę duris nepažįstamiems netikėtai įsileidžiame Dievą? Juk nei Jis, nei žmogus negali įeiti pro uždarytas duris.

Birželio numeryje – jau ne pirmas Artumos žvilgsnis į lig šiol tamsią ir, regis, nesustabdomą prekybą žmonėmis. Po Kaune vykusios Carito konferencijos, į bendrą diskusiją apie kovą su prekyba žmonėmis pakvietusios teisėtvarkos ir Bažnyčios atstovus, apie nebeturinčio sienų nusikaltimo specifiką ir valstybės silpnąsias vietas ją sprendžiant, pasakoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. Suskubome jį pakalbinti dar prieš jam išvykstant į Vatikaną skaityti pranešimo šia tema pačiam popiežiui Pranciškui. Apie ką teisėjas kalbėsis su popiežiumi, skaitykite straipsnyje „Kai žmogus – prekė“.

Kai lygiai prieš 75 metus, birželį, pirmieji gyvuliniai vagonai, perpildyti mūsiškių, pajudėjo į Rytus, lietuviai galėjo tik svajoti apie saugius namus. Gal todėl 25 Nepriklausomybės metų nepakako susivokti, jog namai čia pat, tik reikia drąsos juose įsikurti? Žurnale kalbiname neseniai įgyvendinto okupacijos ir trėmimų padarinius tyrusio projekto vadovę VU profesorę Danutę Gailienę. Tyrimo išvados netikėtos: tikrosios skaudžiųjų tautos įvykių aukos yra ne mūsų tėvai ar seneliai, o mes patys. Tuomet ką gi daryti, kad sovietmečio padariniai pagaliau būtų išgydyti?

Išties – kaip vaduotis iš visokio „blogio labirintų“, kaip nepykti ant viso pasaulio ir kaip „paprotinti“ pikta darantį? Apie tai – psichologės Zitos Vasiliauskaitės komentaruose, Joanos Gimberytės-Juronės kasdienybės (smurto!) vaizdeliuose, kai padėti atrodo baisiau nei patylėti. Ir čia pat taikli Vandos Ibianskos replika: ar aplenksime piktadarius ir saugosime savo „niekingą ramybę“, nes „patogu ir ramu būti apatiniu girnų akmeniu“?

Tačiau kad ir apstu blogio, mūsų gyvenime dar apsčiau gėrio – tarsi išsiilgtos saulės lietuvišką vasarą. Tebus skaitytojams tokio gėrio šviesa ir kiti Artumos puslapiai, kuriuose pasakojimas apie Kretoje birželį vykstantį visų ortodoksų Susirinkimą ir kvietimas melsti Šventosios Dvasios išsiliejimo seseriškai Bažnyčiai; tai ir pažintis su mums dar menkai pažįstamu šį mėnesį kanonizuojamu šventuoju, marijonų įkūrėju kunigu Stanislovu Papčinskiu, kuris nebardavęs ir didžiausių girtuoklių, o piktadarių kardui tikrąja žodžio prasme apnuoginęs sprandą. Ne tik kultūrine prasme įdomūs Violetos Micevičiūtės komentarai, kodėl netiktų trumpinti kai kurių mums, krikščionims, pačių brangiausių vardų, Antano Gailiaus pasidalijimas apie rašytoją Petrą Dirgėlą, Ramūno ir Indrės Aušrotų – apie bandymus filmais atvaizduoti Gailestingumą.

Išskirtinis, bet ne pirmas Tėčio dienoraščių tekstas Artumoje byloja apie tėvystės dovaną, už kurią melsim ir dėkosim pirmąjį vasaros sekmadienį. Tad viliamės, jog ir birželio Artuma padės suprasti, kodėl tie, kuriuos kartais laikome našta ar problema, iš tiesų yra dovana!