Pijus XI ir nacionalizmai

Pietvakarinės Lenkijos Opolės mieste vyko konferencija skirta popiežiui Pijui XI, kuris 1918-1921 metais buvo apaštališkasis vizitatorius, vėliau nuncijus Lenkijoje. Įvadinį pranešimą, remdamasis nunciatūros Varšuvoje archyviniais dokumentais ir paties būsimojo popiežiaus dienoraščiu, parengė italas istorikas, Popiežiškosios istorijos mokslų komisijos narys, Gianpaolo Romanato. Jo santrauką paskelbė Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“.

Achille Ratti į Lenkiją atvyko 1918 m. pavasarį kaip apaštališkasis vizitatorius. 1919 m. spalį buvo paskirtas nuncijumi ir konsekruotas vyskupu Varšuvos katedroje. 1921 m. birželį paskirtas Milano arkivyskupu, o netrukus taip pat ir  kardinolu. 1922 m. vasario 6 d. išrinktas popiežiumi.

Būsimam popiežiui patikėta misija Lenkijoje buvo sudėtinga, tačiau kaip pastebi Vatikano dienraščio skelbiamo straipsnio autorius, jos metu susiformavo kai kurios pozicijos, kurių Pijus XI laikėsi per visą savo pontifikatą – ne tik antikomunizmas, bet tai pat nepasitikėjimas patriotine katalikybe, bodėjimasis tikėjimo vertybėmis paremtu nacionalizmu.

Achille Ratti atvyko į Varšuvą lenkams labai svarbiu metu, kai pagaliau pildėsi per visą devynioliktąjį amžių puoselėta nepriklausomybės svajonė. Tačiau jau po metų Lenkija buvo įvelta į paskelbtus ir nepaskeltus karinius konfliktus – šiaurėje su lietuviais, rytuose su bolševikais ir ukrainiečiai, vakaruose su vokiečiais. Tik ties pietine siena nebuvo kariaujama, bet ir lenkų santykiai su čekais toli gražu nebuvo geri. Dar po metų plebiscitu buvo sprendžiamas Aukštutinės Silezijos likimas.

Achille Ratti palaikė lenkus, nes Lenkijoje jis matė katalikybės forpostą, kuriam žlugus grėstų pavojus visai Europai. Tačiau, kaip liudija archyviniai dokumentai, labiau susipažindamas su vietinėmis problemomis, jis ėmė vis atsargiau žiūrėti į tų kraštų patriotinį ir nacionalistinį religingumą. Ataskaitoje kardinolui Valstybės sekretoriui jis rašė, kad būtina keisti požiūrį, reikia katalikybę atskirti nuo vietinio nacionalizmo, o tam galėtų būti naudingos kunigų studijos Romoje, kad jie geriau susipažintų su Bažnyčios visuotinimu ir pagytų iš savo perdėto patriotizmo.

Komentuodamas lenkų ir lietuvių santykius, popiežiaus atstovas konstatavo, kad lietuviai „nemėgsta lenkų“, o lenkai „rašo memorandumus prieš lietuvių kunigus ir vyskupą“. Pats būdamas apaštališkasis vizitatorius ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje, Achille Ratti suprato, kad reikia Lietuvai skirti atskirą apaštališkąjį vizitatorių ir šioms pareigoms pasiūlė jėzuitą Antonio Zecchini, kuris ir buvo paskirtas 1921 m. lapkritį.

Dar sudėtingesni buvo lenkų ir ukrainiečių santykiai. Ukrainiečiai siekė nepriklausomybės, bet ir Lenkija norėjo prisijungti Galiciją ir galiausiai ją prisijungė. Padėtį dar labiau komplikavo tarpusavy nesutariančių dviejų katalikų bendruomenių buvimas. Lvove buvo du vyskupai – už Ukrainos nepriklausomybę pasisakantis graikų apeigų vyskupas Šeptickis ir lenkus palaikantis lotynų apeigų vyskupas Bilczewskis, beje, vienas – kandidatas į palaimintuosius, o kitas jau beatifikuotas. „Jei lenkų užimtose teritorijose neliktų graikų rusėnų, turbūt neatsirastų ne vieno lenko kunigo ar vyskupo, kuriam dėl to ašara nuriedėtų per skruostą“, - rašė arkivyskupas Ratti atskaitoje  į Vatikaną.

Dar vienas sunkus išbandymas nuncijui buvo Aukštutinės Silezijos plebiscitas. Breslau arkivyskupas kard. Adolfas Bertramas palaikė vokiečių reikalavimus; Krokuvos arkivyskupas Adamas Sapieha buvo įsitikinęs, kad ginčijama teritorija turi atitekti Lenkijai. Nuncijus, stengdamasis būti nešališkas, užsitraukė arkivyskupo Sapiehos pyktį. Italas istorikas Gianpaolo Romanato pastebi, kad arkivyskupas Sapieha, nors vadovavo tradiciškai kardinoliškai vyskupijai, popiežiaujant Pijui XI kardinolu netapo. Kardinolystės jis sulaukė tik 1946 m. iš popiežiaus Pijaus XII.

Po Silezijos plebiscito arkivyskupas Ratti buvo atšauktas iš Lenkijos. Šventasis Sostas nevertino neigiamai jo misijos. Apie tai liudija jo paskyrimas Milano arkivyskupu ir kardinolu, o taip pat ir į konklavą susirinkusių kardinolų sprendimas išrinkti į Petro Sostą.

Pasak straipsnio autoriaus, patirtis Lenkijoje subrandino kai kuriuos svarbius Pijaus XI pontifikato bruožus. Visų pirma konkordatų politiką, kuria siekta labiau apsaugoti Bažnyčią nuo valstybės kišimosi į jos reikalus, ypač vyskupų skyrimo klausimu. Buvo sustiprintos Romoje veikiančios bažnytinės švietimo institucijos, kad kunigai galėtų Romoje gauti formaciją ir būtų atsparesni tam konfesiniam patriotizmui, su kuriuo būsimas popiežius buvo susidūręs Lenkijoje. Buvo remiama Katalikų akcija, mobilizuojanti katalikus pasauliečius veikti Bažnyčios vardu savo šalių visuomenėse. (Vatikano radijas)