Baigėsi „trečiojo Romos apaštalo“ jubiliejiniai metai

Į Romą atvykstantys maldininkai ir piligrimai aplanko dviejų didžių apaštalų – Petro ir Pauliaus – bazilikas, kurios pastatytos jų palaidojimo vietose. Šie du apaštalai yra Romos vyskupijos dangiškieji globėjai, per jų liturginę šventę Romos miestas taip pat ilsisi. Tačiau smalsesni netrunka išsiaiškinti, kad Roma turi dar vieną globėją, pusantro tūkstančio metų vėliau gyvenusį Pilypą Neri. Kodėl, galime paklausti, tarp daugybės šventųjų, kurie susiję su Roma, čia gyveno, lankėsi ar veikė, būtent šis, vieno Florencijos notaro sūnus, nusipelnė tokios romiečių meilės ir pagarbos? Tarsi atsakymas į šį klausimą buvo Pilypo Neri jubiliejiniai metai, minint jo gimimo 500 metų sukaktį. Jie pasibaigė kaip tik šį ketvirtadienį, gegužės 26 dieną, kuri yra šventojo mirties ir tuo pat metu, kaip sakoma Bažnyčios tradicijoje, gimimo dangui diena. Šia proga Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin aukojo Mišias „Santa Maria in Vallicella“ bažnyčioje, dalyvaujant Pilypo Neri įsteigtos „Oratorijos“ bendruomenei, čia ilsisi ir jo kūnas.   

Pilypas gimė Florencijoje 1515 liepą notaro šeimoje, kuri buvo patekusi į ekonominį nuosmukį, tačiau išlaikė gerą vardą ir pasirūpino savo atžalų išugdymu. Pilypas savąjį gavo iš Florencijos dominikonų, tarp kurių dar nebuvo pamiršta ugningojo pamokslininko Savanorolos dvasia. Galima sakyti, kad ji su juo išliko per visą gyvenimą, tačiau visai kitomis formomis. Norėdamas sūnų „pastatyti ant kojų“, tėvas nukreipė jį pas vieną giminaitį, vaikų neturėjusį pirklį, gyvenusį gerokai piečiau, šimtą kilometrų nuo Romos. Tačiau Pilypui toks kelias nebuvo prie širdies ir 1534 metais, devyniolikos metų amžiaus, jis atsidūrė Romoje, kurioje liko šešetą dešimtmečių, iki pat savo mirties 1595-aisiais, sulaukęs garbaus, ypač tuo metu, aštuoniasdešimtmečio.

Atrodo, kad jis atvyko be konkretaus gyvenimo plano, tačiau su konkrečiu troškimu  - gyventi intensyvų maldos ir apaštalavimo gyvenimą. Pirmasis jo prieglobstis buvo mažas kambariukas vieno florentiečio funkcionieriaus namuose, kurio du vaikus jis mokė lotynų kalbos, už būstą ir kapšelį miltų. Bet to pakako, kad išsipildytų jo troškimas – susipažinti su tuo metu Romoje buvusiomis bendruomenėmis, pamokslininkais, taip pat ypatingomis vietomis – senovinėmis bažnyčiomis, katakombomis, dažnai nakties metu.  Ir tuo pat metu prasidėjo jo apaštalinis gyvenimas Romos gatvėse, kuriose netrūko visokio plauko ir visokio likimo žmonių, tame tarpe daug vaikų, tapusiais našlaičiais po 1527 metų didžiojo Romos plėšimo, kurį įvykdė imperatoriaus Karolio V kariuomenė. Pilypo Neri asmenybė ir apaštalavimo būdas pasižymėjo vienu ypatingu bruožu, kuris giliai įstrigo amžininkų atmintyje – linksmumu, džiaugsmu, nenuspėjamu pokštavimu, tuo pat metu tokiu geranoriškumu ir meilumu, kuriems retas atsispirdavo. 

Beje, beveik pusę gyvenimo Pilypas Neri veikė kaip pasaulietis. Tik 36 metų, patariamas savo dvasios vadovo, 1551 metais, paklusnumo dvasioje priėmė kunigo šventimus, atsisakydamas visų paaukštinimų ateityje. Keletą metų anksčiau, 1544 metais, Pilypas, per Sekminių šventę gilioje maldoje šv. Sebastijono katakombose išgyveno mistinę ir tuo pat metu fizinę patirtį – tokį Šventosios Dvasios patyrimą, kad širdis tarsi sprogo. Pasakojama, kad tuosyk jam lūžo du šonkauliai ir visą likusį gyvenimą šventasis jautė ugnį ir karštį krūtinėje – kartais net prireikdavo ledo.

Daug istorikų mėgsta palyginti „gatvės kunigą“ Pilypą Neri su jo amžininku iš Ispanijos Ignacu Lojola, jėzuitų steigėju, intelektualu, asketišku ir rimtu, dalyvavusiu visos Europos reikaluose. Jų gyvenimo patirtis, asmenybės, psichologija, maldos metodai ir gyvenimo būdai buvo tokie skirtingi, bet tuo pat metu šie du vyrai buvo dideli draugai ir bendražygiai Dievo ieškojime. Kaip ir keli kiti to amžiaus istorijoje įrašyti vardai – muzikos genijus Palestrina, vienas iš didžiausių tų laikų protų kardinolas šv. Karolis Baromiejus, istorikas Cesare Baronio.

Pilypas Neri nuolatos sukurdavo anekdotiškas, keistas situacijas, kurios buvo atsimenamos ir užrašytos. Pasakojama, kad kartą vienam turtingam žmogui taip įkyrėjo savo išmaldos prašymais, kad šis davė jam antausį. Pilypas nusišypsojo ir tarė – „šitą pasiimu sau, ačiū, o dabar duok ką nors mano vaikams“. O romiečiai ir šiandien kartais ištaria žodžius, kuriais Pilypas garsiai drausmindavo savo našlaičius – „būkite geri!“, tyliai pridurdamas „jei galite“. „Per šv. Pilypo apaštalavimą (...) iš naujo suprasta, kad ganytojai turi būti su tauta“, yra parašęs popiežius Pranciškus, taip apibūdindamas galbūt pagrindinę priežastį, dėl kurios 1622 metais Roma paskelbė jį trečiuoju „apaštalu globėju“. (Vatikano radijas)