Pranciškus: Tikėjimas be maldos svyruoja

Trečiadienį Vatikane įvyko įprastinė bendroji audiencija. Popiežius Pranciškus audiencijos katechezėje kalbėjo apie maldą, primindamas „reikalą visuomet melstis ir nepaliauti“. Šventasis Tėvas katechezei pasirinko Jėzaus mokiniams papasakotą palyginimą apie įkyrią prašytoją. Parabolė, kuria pradedamas Luko Evangelijos 18 skyrius  (Lk 18, 1-8), buvo perskaityta audiencijos dalyviams keliomis kalbomis.

Teisėjas, į kurį kreipėsi moteris, buvo žmogus be skrupulų, nesilaikė įstatymo ir darė ką nori, pagal savo interesus. Į jį kreipėsi skriaudžiama moteris, našlė, o tais laikais našlės, kaip vaikai be šeimų ir svetimtaučiai, migrantai, buvo silpniausi visuomenės nariai. Buvo lengva pažeisti jiems įstatymo pripažintas teises. Tačiau moteris primygtinai reikalavo prašydama, kad apgintų nuo skriaudiko. Ir jai pasiseka: teisėjas visai ne iš gailesčio ar sąžinės priekaišto, o dėl šventos ramybės išklauso moterį. Teisėjas prisipažįsta: „šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų“ (Lk 18, 5).

Jėzus daro dvi išvadas, sakė popiežius. Jei našlei pavyko palenkti nesąžiningą teisėją įkyrumu, nejaugi Dievas, kuris yra geras ir teisingas, „neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis“, antra vertus: Jis „nepaliks, kad reikėtų ilgai laukti, o veiks „netrukus“ (Lk 18, 7-8).

Todėl Jėzus ragina melstis nepaliaujamai. Visi patiriame nuovargį ir nusivylimą, kai mūsų maldos atrodo neveiksmingos. Tačiau Jėzus užtikrina, kad Dievas, ne kaip nesąžiningas teisėjas, tuojau išklauso savo vaikų maldas, nors tai nereiškia, kad Jis viską padarys tada, kada norime ir taip, kaip tikimės. Malda nėra stebuklinga lazdelė! - perspėjo Šventasis Tėvas.  Malda padeda išsaugoti tikėjimą į Dievą ir pavesti Jam save net tada, kai nesuvokiam Jo valios. Jėzus, kuris daug meldėsi, yra gyvas pavyzdys, tęsė popiežius prisimindamas šv. Pauliaus laišką Žydams, kuriame pasakojamas epizodas apie Jėzų Alyvų kalne: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5, 7). Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio atrodys kaip neįtikėtinas, nes Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau Laiškas Žydams neklysta, tęsė Pranciškus. Dievas iš tikrųjų išgelbėjo Jėzų iš mirties suteikdamas jam visišką mirties pergalę, tačiau kelias į ją ėjo per pačią mirtį. Šioje savo maldoje baimės priblokštas Jėzus prašo Tėvo, kad atitolintų nuo jo karčiąją kančios taurę, tačiau jo malda yra persunkta pasitikėjimu Tėvu, jis pasikliauna Dievo valia be išlygų: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“, sako Jėzus (Mt 26, 39). Maldos prašymas tarsi nuslenka į antrą planą: kas svarbiausia, tai ryšys su Tėvu. Malda tą ir padaro: perkeičia troškimus sumodeliuodama juos pagal Dievo valią, kad ir kokie jie būtų, nes kas meldžiasi, visų prima siekia vienybės su Dievu, kuris yra gailestingoji Meilė.

Jėzus pasakojimą užbaigė klausdamas savo mokinių: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Šis Jėzaus klausimas iš tikro yra perspėjimas: Negalim atsisakyti maldos. Malda tikėjimą palaiko, be jos - tikėjimas svyruoja. Prašykime Viešpatį tokio tikėjimo, kuris virstų nuolatine ir atkaklia malda, kaip įkyrios našlės iš palyginimo, tokio tikėjimo, kuris maitintųsi Jo atėjimo troškimu. Maldoje patiriame Dievo atjautą, Dievo, kuris kaip Tėvas eina sutikti savo vaikų kupinas gailestingosios meilės. (Vatikano radijas)