Artėjant Reformacijos jubiliejui: nuo „antikristo“ iki dialogo

Ilgą laiką, keletą amžių, Reformacijos sukaktis buvo proga protestantams ir katalikams pabrėžti savo triumfą ir kaltinimus kitiems. Ši poleminė „tradicija“ tęsėsi nuo pat pradžių, nuo pat XVI amžiaus pradžios, kai Liuteris ir kiti pradėjo judėjimą, išaugusį iki to, ką šiandien vadiname „Reformacija“, kurio pasekmės buvo ne vien teologinės ar bažnytinės, bet taip pat socialinės ir politinės.

Pažvelgus į to laikmečio polemiką, galime suprasti kokia ji buvo aštri ir, deja, kuo aštresnė, tuo labiau izoliuojanti abi puses viena nuo kitos, tuo labiau skatinanti pasisakyti dar įžeidžiau, dažnai diskusijai smunkant iki paprasto plūdimosi. Romai Liuteris ir jo sekėjai tapo eretikais, kuriuos reikia sutramdyti, geruoju ar jėga. O šie atsilygino panašiai. Iliustratyvi yra „popiežiaus kaip Antikristo“ retorika tarp tų, kurie šiandien pripažįstami Reformacijos pradininkais, kuri buvo tęsiama ir vėlesniais amžiais. Atrodo, kad jau 1519-1520 metais Liuteris nuoširdžiai tikėjo, kaip ir labai artimas jo bendražygis Filipas Melantonas, jog popiežiaus institucija ir pats popiežiaus asmuo yra „antikristas“. Negana to, šis pasakojimas susietas su keistu „Romos pabaisos“ vaizdiniu: 1496 metais po vieno Romos miestą kertančios Tiberio upės potvynio, pasklido gandas apie esą rasta baidyklę, kuri turėjo ir žmogaus, ir gyvulio bruožų, asilo galvą, jos atvaizdas randamas graviūrose ar bareljefuose. Reformacijos antipiežiškoji propaganda šios baidyklės vaizdinį, kartais beveik tiesiogine žodžio prasme, susiejo su popiežiaus asmeniu. Pavyzdžiui, Melantonas, iš tiesų reikšmingas protestantų teologijos pradininkas, taip pat yra nedidelio apie „popiežių asilą“ ir antikristą rašto autorius, kuriame pabaisos kūno deformacijas susieja su pačiomis įvairiausiomis dvasinėmis ir moralinėmis popiežiaus, kardinolų, vyskupų, katalikų bendrai, deformacijomis ar iškrypimais, be galo išdidintais, suabsoliutintais ir priskiriamais visiems. Šis 1523 metais pasirodęs raštas savo laiku buvo plačiai paplitęs ir išverstas įvairiomis kalbomis. Tam pačiam žanrui priklauso ir 1545 Liuterio poleminis kūrinys apie popiežių, iliustruotas devynių Luko Cranacho graviūrų atspaudais: ir čia popiežius vaizduojamas kaip minėtoji pabaisa, velnių apsuptas autoritetas, Liuteriui pridedant švelnumu ir subtilumu nepasižyminčius komentarus.

Ir ši, mažytė ilgaamžės katalikų ir protestantų polemikos dalis, leidžia suprasti koks ilgas kelias nuteitas nuo to laiko, iki šiandien, kai prieš keletą metų buvo pasiūlyta, pirmą kartą, 500 metų Reformacijos sukaktį, 2017-aisiais, katalikams ir protestantams minėti kartu, jau visai kitame kontekste, ekumeniniame nusiteikime, atsisakant perlenkimų, įvertinant kitos pusės argumentus ir skirtingumo nebepaverčiant priešiškumu.

Šventojo Sosto dienraštis cituoja kardinolo Walterio Kasperio, garsaus vokiečių teologo, žodžius iš knygelės apie Martyną Liuterį „ekumeninėje perspektyvoje“: „po ilgo abipusio uždarumo laikotarpio ekumenizmas pravėrė dialogo duris. Kontraversiją pakeitė dialogas. Dialogas nereiškia išmesti į jūrą tai, kas buvo laikoma tiesa. Dialoge iš tiesų gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie, turėdami savo požiūrį, yra pasiruošę vienas kitą girdėti ir mokytis vienas iš kito. Ir toks dialogas nebėra vien intelektualinis, jis tampa apsikeitimu dovanomis. To prielaida yra kito teisingumo ir savo silpnybių pripažinimas, troškimas teigti savo tiesą kito nežeidžiančiu būdu, ne polemiškai, bet su meile, ištraukiant iš nesutarimų pasidalijimo nuodą ir paverčiant jas dovana, kurioje abi pusės auga katalikiškume pradine (žodžio) prasme, auga kartu, daugiau pripažįsta Dievo Jėzuje Kristuje gailestingumą ir kartu jį liudija pasauliui“. Tai nėra sprendimas, tačiau kelias, į kurį Bažnyčią nukreipė Vatikano II Susirinkimas ir kuris leido jau tiek daug nueiti. Vokiečių kardinolas primena, kad už visą polemiką Liuterio raštuose yra fundamentalesnė malonės ir gailestingumo Evangelijos samprata, kurią katalikai šiandien gali vertinti, pripažinti. Kita vertus, iš akių nereikia išleisti istorijos sudėtingumo. Pavyzdžiui, Liuteris, priešingai nei kai kurie kiti jo bendražygiai ar šiandienos protestantai, liko ištikimas realistiniam (eucharistinės) Vakarienės supratimui.

„Vienybė šiandien yra arčiau, nei prieš penkis šimtus metų. Ji jau prasidėjo. 2017 nesame, kaip kad 1517-aisiais, ant atsiskyrimo, bet ant vienybės kelio. Jei būsime drąsūs ir kantrūs, nenusivilsime. Išplėsime akis ir dėkingai stebėsimės tuo, ką Šventoji Dvasia, gal visai skirtingai, nei tikėjomis, mums davė“, rašo kardinolas Kasper. (Vatikano radijas)