Sekminės Vatikane

Sekminių homilija „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“

Nutilus trimitų gausmui šv. Petro bazilikoje, iškilmingai perskaičius Evangeliją, popiežius Pranciškus pasakė Sekminių iškilmės homiliją. „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“, citavo jis Jėzaus žodžius, mums perduotus evangelisto Jono (14,18).

Jėzaus misija, pasibaigusi Šventosios Dvasios dovana, turėjo šį esminį tikslą - atgaivinti mūsų ryšį su Tėvu, sugriautą nuodėmės: ištraukti mus iš našlaičių būklės ir gražinti į vaikų būklę, - kalbėjo popiežius, evangelisto žodžius sugretindamas su apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams sakiniu: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!““

Štai taip atgaivinamas ryšys su Tėvu – per gelbėjantį Kristaus darbą ir Šventosios Dvasios dovaną. Dvasia duodama Tėvo ir veda pas Tėvą. Visas išgelbėjimo darbas yra atgaivinimo, atnaujinimo darbas, per kurį Dievo tėvystė, per Sūnaus ir Dvasios dovaną, mus išlaisvina iš buvimo našlaičiais.

Ir mūsų laikais pasitaiko įvairūs našlaičio būsenos ženklai: vidinė vienatvė, kurią jaučiame ir minios viduryje, galinčia tapti egzistenciniu liūdesiu; tariama nepriklausomybė nuo Dievo, lydima tam tikro Jo ilgėjimosi; tas pasklidęs dvasinis neraštingumas, dėl kurio nesugebame melstis; tas sunkumas jausti tikrą ir realų amžinąjį gyvenimą, kaip čia išdygusios ir po mirties išaugusios bendrystės pilnatvę; tas vargas atpažinti kitame savo brolį, kaip to paties Tėvo vaiką; kiti ženklai.

Prieš visa tai stoja buvimo vaikais būsena, kuri yra mūsų pradinis pašaukimas, yra tai, dėl ko buvome sukurti, mūsų „DNR“, kuris buvo pažeistas ir kurio atstatymui reikėjo Viengimio Sūnaus aukos. Iš milžiniškos meilės dovanos, kuria yra Jėzaus mirtis ant kryžiaus, visai žmonijai, kaip didžiulis malonės krioklys, išsiliejo Šventoji Dvasia. Kas pasineria į šį atgaivinantį slėpinį, atgimsta sūnaus gyvenimo pilnatvei.

„Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Šiandien, Sekminių iškilmės dieną, šie Jėzaus žodžiai mus kreipia galvoti ir apie motinišką Marijos buvimą Vakarienbutyje. Jėzaus Motina yra maldai susirinkusių mokinių bendruomenės tarpe: tai gyva Sūnaus atmintis, gyvas Dvasios kvietimas. Ji yra Bažnyčios Motina. Jos užtarimui patikime ypač tuos krikščionis, šeimas ir bendruomenes, kurioms šiuo momentu labiausiai reikia stiprybės iš Dvasios Parakleto, Gynėjos ir Guodėjos, tiesos, laisvės ir taikos Dvasios.

Dvasia įgyvendina, kaip tvirtina apaštalas Paulius, mūsų priklausymą Kristui. „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“. Stiprindama mūsų priklausymą Viešpačiui Jėzui, Dvasia mus įveda ir į naują brolystę. Per Visuotinį Brolį, kokiu yra Jėzus, galime susisieti su kitais nauju būdu, nebe kaip našlaičiai, bet kaip to paties gero ir gailestingo Tėvo vaikai. Ir tai pakeičia viską. Galime matyti vieni kitus, kaip brolius, o mūsų skirtumai tik didina priklausymo vienam broliškumui, vienam tėviškumui džiaugsmą ir nuostabą.

Pranciškus: Šventoji Dvasia išmoko mylėti taip, kaip myli Dievas

Visuotinės maldos

Sekminių iškilmės Mišiose Šventasis Tėvas Pranciškus kvietė per visuotinę maldą su pasitikėjimu kreiptis į Tėvą primindamas, kad tai Šventoji Dvasia, kuri nužengdama į žmogaus širdį, jį padaro gebančiu melstis. „Teveikia mumyse Šventoji Dvasia, Tėve, mus tepadaro tikrais tavo Sūnaus Jėzaus sekėjais“, – meldė popiežius Šventojo Petro bazilikoje.

Maldos intencijos, chorui su asamblėja atsiliepiant „Ateik, Šventoji Dvasia!“, už Bažnyčią, valdančiuosius, kunigystės pašaukimus, sunkumus patiriančius krikščionis, vargšus ir kenčiančiuosius buvo skaitomos kiniškai, gruziniškai, prancūziškai, armėniškai ir lingala kalba.

Vidudienio maldos susitikimas

Liturgija mus kviečia atverti mūsų protą ir širdį Šventosios Dvasios malonei, kurią Jėzus ne kartą pažadėjo atsiųsti. Šios dovanos Jėzus meldė Tėvą prie Paskutinės Vakarienės stalo. Jėzus sakė savo mokiniams: „Jei mane mylite, - jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis jums duos kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15-16),  - pasakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį,  kreipdamasis į maldininkus Šv. Petro aikštėje, dalyvavusius „Regina Caeli“ maldoje, kuri šiemet buvo giedama paskutinįjį kartą.

Būti krikščioniu nereiškia priklausymo tam tikrai kultūrai ar pritarimo tam tikrai doktrinai, o viso savo gyvenimo susiejimui su Jėzaus asmeniu, o per jį su Tėvu. Dėl šios priežasties Jėzus pažada, kad atsiųs Šventąją Dvasią savo mokiniams. Dėka Šventosios Dvasios, kuri yra Tėvą ir Sūnų jungianti Meilė ir iš jų ateina, visi mes galime gyventi Jėzaus gyvenimu. Šventoji Dvasia išmokina visų dalykų, kitaip tariant, išmokina vienintelio būtino dalyko: mylėti taip, kaip myli Dievas.

Pažadėdamas atsiųsti Šventąją Dvasią Jėzus ją vadina „kitu Globėju“, o tai reiškia Guodėją, Gynėją, Užtarėją, t.y. tą, kuri mums padeda, mus gina, yra greta mūsų gyvenimo kelyje, kovoje už gėrį ir prieš blogį.

Be to, Šventoji Dvasia vykdo mokinimo ir atminties funkciją, tęsė popiežius. Apie tai mums pasakė pats Jėzus tardamas: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Šventoji Dvasia neatskleidžia kitokio mokymo, o padaro Jėzaus mokymą gyvu ir veikliu, kad praeinantis laikas jo nepanaikintų arba nusilpnintų. Šventoji Dvasia šį mokymą įdiegia į mūsų širdis, mums leidžia jį priimti, kad taptų mūsų dalimi, kad taptų mūsų kūno kūnu. Tuo pat metu parengia širdį taip, kad ji tikrai būtų gebanti priimti Viešpaties žodžius ir pavyzdį. Kaskart, kai džiaugsmingai priimame Jėzaus žodį į savo širdį, mumyse veikia Šventoji Dvasia. (Vatikano radijas)