Moterys, diakonatas ir vaidmuo Bažnyčioje: ilga diskusija

Popiežiui Pranciškui, susitikime su moterų vienuolijų vyresniosiomis, pritarus, kad teologinė komisija ištirtų moterų diakonato klausimą, daug kam tai pasirodė didelė naujovė. Tačiau iš tiesų šis klausimas aptarinėjamas jau dešimtmečiais ir bet kas, kas pasidomės iš arčiau šia tema, atras ne dešimtis, o šimtus straipsnių ir knygų moterų diakonato tema, katalikų ir kitų Bažnyčių ar konfesijų, ortodoksų ir protestantų tema. Moterų diakonato klausimas yra tiriamas istoriškai, liturgiškai, teologiškai, jis neišvengiamai paliečiamas ir ekumeninėje plotmėje, mat katalikų Bažnyčia nuolatos palaiko ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis, kurios argumentuoja ne vien už moterų diakonatą, bet ir kunigystę.

Vatikano II Susirinkimo sprendimu buvo atnaujinta nuolatinio diakonato tarnystė katalikų Bažnyčioje. Tai tapo paskata visapusiškai tirti ir gilintis į šią tarnystę, ir visose išsamesnėse studijose, apžvalgose yra daugiau ar mažiau aptariamas moterų diakonato klausimas, mat ankstyvuosiuose krikščionybės istorijos šaltiniuose yra užsimenama apie moteris diakones.

„Aš pavedu jums mūsų sesę Febę, ji yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė“, laiške romiečiams rašo apaštalas Paulius. Laiške Timotiejui apaštalas rašo kokie turi būti diakonai ir priduria, jog moterys „taip pat“ turi būti „būti garbingos, ne šmeižikės, blaivios ir patikimos visuose reikaluose“. Taigi, atrodo, kad čia kalbama apie moteris diakonato tarnystėje. Kokia ta tarnystė? Apaštalų Darbuose pasakojama, kad apaštalas Petras iš mirties patalo prikėlė Viešpaties „mokinę“ Tabitą (žr. Apd 9). Jei dažnai stebuklų pasakojime išryškinamas pats stebuklo faktas ir jį atlikusio – Jėzaus ar Jėzaus vardu veikiančio mokinio galia, tai šiuo atveju matome, jog Tabita buvo svarbi bendruomenės narė, kurios gedi daug žmonių. Ji „buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“, paaiškinama tekste, ir kai kurie mokslininkai mano, kad šie žodžiai apibūdina jos, kaip diakonės tarnystę. Žinia apie moteris diakones randama ir Plinijaus Jaunesniojo laiške imperatoriui Trajanui, valdžiusiam I ir II amžių sandūroje. Pasakodamas apie krikščionių persekiojimą, pagal imperatoriaus nurodymą, Plinijus užsimena apie dvi moteris „diakones“, kurios buvo kankintos.  Užuominų apie moterų tarnystę yra Tertuliono, Klemenso Aleksandriečio, Origeno ir kitų Bažnyčios autorių raštuose.

Aiškiai kalba Didascalia, III amžiaus sirų šaltinis, nurodęs, jog moterys diakonės yra atsakingos už kitų į krikščionybę atsivertusių moterų katekizavimą. Šimtu metų vėliau datuojamame kitame sirų šaltinyje, IV amžiaus „Apaštalinėse konstitucijose“ taip pat kalbama apie diakones moteris ir apie apeigą, kuria vyskupas moterį paskiria diakone. O tai, kad 325 metų Nikėjos ar 451 metų Chalcedono visuotinių susirinkimų nutarimuose paminimos moterys diakonės, rodo, jog tokia tarnystė buvo žinoma visos Bažnyčios lygiu. Ir, panašiai, dėl fakto, kad apie moteris diakones nebekalbama VI ar VII amžiaus bažnytiniuose susirinkimuose Vakaruose, spėjama, kad ši praktika nunyko, kaip, beje, ir vyrų diakonatas. Vėliausios užuominos siekia IX-X amžius. Tačiau kitaip buvo Rytuose, kaip liudija garsus papirusas „Barberini 336“, paprastai datuojamas VIII amžiaus pabaiga. Tai itin išsamus, liturginių ir teologinių detalių kupinas diakonės įšventinimo apeigų aprašymas. Bizantiškojoje tradicijoje moterų diakonatas išsilaikė gerokai ilgiau. Ir verta paminėti, kad 2004 metais Graikijos ortodoksų bažnyčios vyskupų susirinkimas nusprendė jį atgaivinti.

Pripažinimas, kad istorijoje moterys buvo diakonėmis ir turėjo reikšmingus vaidmenis savo bendruomenėse nėra jokia staigmena autoritetinguose katalikų Bažnyčios dokumentuose, kurie nagrinėja diakonato temą, kaip kad 2003 metų Tarptautinės teologinės komisijos analizė „Diakonatas: evoliucija ir perspektyvos“, kuriame atrasime nemažai nuorodų šiuo klausimu.

Kodėl diakonatas, vyrų ir moterų, nunyko? Paaiškinimų yra įvairių. Vieni pirmenybę teikia sociologiniam veiksniui: palengva kunigų luomas absorbavo diakonams priklausiusias kompetencijas, rūpinimąsi šalpa ir vargšais, tad pastarųjų tiesiog nebereikėjo. Kiti akcentuoja doktrininę mintį, pagal kurią diakonato tarnystė palengva susiliejo su kunigiška tarnyste, skirtumas tarp jų išnyko, diakonatas tapo kunigystės dalimi, pakopa. Ir kadangi kunigystė Viešpaties valia buvo skirta vyrams, diakonatas moterims nebebuvo teikiamas.

Jei dėl moterų buvimo diakonėmis mažai abejonių, daug daugiau jų atsiranda, kai bandoma konkrečiai atsakyti į tokius klausimus: kokie buvo moterų diakonių uždaviniai? Ar moterų diakonių įšventinimas buvo sakramentinis? Ar diakono šventimai buvo suvokiami kaip tos pačios prigimties, kaip ir kunigystės šventimai? Atsakant į juos galima prieiti gana skirtingų išvadų, kaip liudija praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Roger Gryson, Liuveno universiteto profesoriaus, ir prancūzų kunigo Aimé Georges Martimort diskusija, nors abu pasižymėjo didžiule erudicija.

Atitinkamai mūsų laikmečio dvasiai, šiandien moterų diakonato (ar kunigystės) klausimas dažnai svarstomas lygybės perspektyvoje, argumentuojant, jog kunigystės šventimų teikimas vien vyrams buvo lemtas kultūrinių (patriarchalinių) veiksnių. Su tokiais argumentais polemizuoja Tikėjimo mokymo kongregacijos 1976 deklaracija „Inter Insegniores“ ar Jono Pauliaus II laiškas „Mulieris Dignitatem“, viena, pažymint, kad Jėzus visiškai laisvai ir drąsiai pasisakė prieš itin stiprius savo laiko stereotipus, sukeldamas labai priešiškas reakcijas. Tad ne kultūrinis kontekstas lėmė Jo valią dėl apaštalų pasirinkimo ir kunigystės. Antra, išryškinama, jog kunigas yra tarsi Jėzaus „ikona“.

Popiežiai Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir galiausiai Pranciškus taip pat yra labai griežtai kritikavę pačią prielaidą, kuria dažnai remiasi kultūrinis argumentas: kad kunigystė yra tarsi galios struktūra, kurią vyrai su patriarchaliniu mentalitetu pasisavino tik sau, moterims suteikdami antraeilį pavaldumo vaidmenį. Tad šiandien būtų teisinga, pripažįstant pakrikštytųjų lygybę, šią galią paskirstyti visiems lygiai. Iš dalies kultūrinė kritika yra teisinga – iš moterų buvo atimta daug (ne visos) galimybių dalyvauti Bažnyčios gyvenime ne todėl, kad joms trūktų kompetencijos, bet todėl, kad jos moterys. Tai siekiama koreguoti – vos prieš keletą dienų kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius ir pagrindinis popiežiaus bendradarbis, kurio balsas itin svarus visuose Bažnyčios reikaluose, pasakė, kad jo pareigas galėtų užimti ir moteris. Tačiau kalbant apie pačią kunigystę vyrams, popiežiai nesutinka, kad tai galios struktūros problema, kuri būtų išspręsta atėmus monopolį iš vyrų. Priešingai, kam kunigystė tik galia, tam joje ne vieta. (Vatikano radijas)