Viešpaties žengimas į Dangų (Šeštinės)

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“.

Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24,46-53)

LAIMINANTIS DIEVAS

„Ir, iškėlęs rankas, palaimino juos“… Paskutinis Jėzaus vaizdas, kurį visam gyvenimui įsidėmėjo apaštalai, buvo Jo iškeltos ir laiminančios rankos: „Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“. Šis palaiminimas yra galutinis Viešpaties žodis, pasiekiantis kiekvieną iš mūsų. Jis niekada nesibaigia, bet lydi mus kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.

Begalinis palaiminimas, ateinantis iš dangaus, tarsi pavasario debesys uždengiantis visą žmonijos istoriją, kiekvieną žmogų… Jis pridengia mūsų gyvenimo klaidas, nupuolusį žmogų ir nekaltą auką, užtikrindamas, kad gyvybė visuomet įveikia padarytas žaizdas.

Šventajame Rašte palaiminimas visuomet reiškia gyvybę, iš aukštybių sklindančią energiją, kuri pasiekia žmogaus sielą ir kuria gyvenimą. Apie tai kalba jau pats pirmasis palaiminimas: „Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“. Palaiminimas, ateinantis nuo Dievo, yra galybė, įveikianti visa, kas mus supa, kas suteikia liūdesį ir nerimą. Palaiminimas neturi pabaigos, ir mes visuomet galime prieš jį nulenkti savo galvas. Laiminame tuos, kuriems atrodo, viskas sekasi, laiminame ligonius, nusivylusius ir tuos, kurie save laiko nevykėliais…

Žengdamas į dangų Viešpats paliko mums palaiminimą, o ne teismo ištarmę, ne pasmerkimą ar priekaištus, bet patį gražiausią pasaulyje žodį: laiminu. Jame telpa viskas: pasididžiavimas, įvertinimas, begalinė viltis ir pasitikėjimas, tiek kiekvienu iš mūsų, tiek visu pasauliu. Palaiminti, reiškia: tikėti, kad žmoguje, visoje žemėje yra daug gėrio.

Paskutiniai Jėzaus žodžiai nusako to palaiminimo esmę: „Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai“ Čia mes susiduriame su svarbiausiais dalykais, kurie sąlygoja Dievo palaiminimą. Visų pirma turime prisiminti kryžių ir prisikėlimą. Kryžius apglėbia visus mus, ir to ryšio niekas negali paneigti ar nutraukti. Kryžius pasiekia kiekvieną žmogų ir kelia jį aukštyn kartu su Kristumi, tuo tarpu Velykų džiaugsmas liudija, kaip nuo žmogaus širdies, tarsi nuo Kristaus kapo nuritami blogio akmenys. Tą rytą, kuomet prisikėlė Kristus, buvo pavasaris. Kai mes prisikeliame savo dvasioje, mūsų širdyje taip pat pražysta pavasaris.

Atsivertimas… Tai ne įsakymas, bet pasiūlymas, ne pareiga, bet galimybė. Galimybė atgimti. Būdami kartu su Jėzumi, sekdami Jo pėdomis, mes galime suvokti, kad gyvenimas tampa gražesnis, saulė šviesesnė, o žmonės geresni ir laimingesni.

Atleidimas, apie kurį kalba Išganytojas, nereiškia nevykėlio užuomaršos, neatsimenančio padaryto blogio. Šį atleidimą teikia Kūrėjas, leidžiantis mums kiekvieną rytą pradėti kelionę į neištirtas žemes, atveriantis mums ateitį.

Visa tai ir vadiname Dievo palaiminimu…

(Mons. Adolfas Grušas)