Migracijos keliai: ne vien į Europą

Europa nėra vienintelė migracijos kryptis, kaip gali pasirodyti iš plačiosios žiniasklaidos pranešimų. Didžiuliai migracijos srautai yra registruojami taip pat pietų ir šiaurės Amerikų kontinentuose, kai kuriose Afrikos šalyse ir ypač Azijos bei Ramiojo vandenyno regione, kur gyvena daugiau nei pusė žmonijos ir kur sukuriama daugiau nei pusė pasaulio ekonominių gėrybių. Šiame regione migruoja dešimtys milijonai – iš kontinentinės Azijos į Persų įlankos šalis, bendrai iš Azijos rytų į turtingesnius pietinius regionus, iš kontinentinės Azijos į Naująją Zelandiją ar Australiją. Didžiausias migracijos motyvas yra darbo paieškos. Jei migracija teikia daug naudos visoms pusėms, tai, kita, vertus, ją lydi daug pavojų ir rizikos, apie kuriuos girdime ir migrantų pasakojimuose pakeliui į Europą.

Štai, vien per kelias pastarąsias dienas Nauru saloje iš nevilties ir dėl nežmogiškų gyvenimo sąlygų bandė gyvi susideginti 21 metų moteris iš Somalio ir vienas vyras iš Irano. Šioje saloje, kaip ir Manus saloje, yra pabėgėlių ir migrantų stovyklos, kuriose žmonių laikymo sąlygos yra pasibaisėtinos. Į jas pakliūna tie, kurie bandė pasiekti Australiją – iš Mianmaro, Tailando, Malaizijos, Filipinų, Bangladešo, bet taip pat Afganistano, Irano ar Pakistano. Australija laikosi kietos linijos – jūra keliaujančius migrantus priverčia grįžti iš ten, iš kur išplaukė arba siunčia į Nauru ir Manus stovyklas, kur jie gali paprašyti prieglobsčio. O kokio nors atsakymo gali tekti laukti trejus ar ketverius metus aplinkoje, kuri pasižymi prievarta ir elementarių sąlygų trūkumu. (Vatikano radijas)