Vigilija „nušluostyti ašaras“ tiems, kurie kenčia
kūno ir sielos kančias, kuriems reikia paguodos.
Italų šeima, sukrėsta vaiko savižudybės; pakistaniečio
kataliko politiko, žurnalisto, priversto pabėgti ir išgelbėti šeimą, istorija; vieno
iš brolių dvynių atsivertimo istorija, kuriam į gyvenimą padėjo sugrįžti tik motinos
tikėjimas ir ašaros. Šie trys liudijimai bus pristatyti popiežiui Pranciškui per vigiliją,
skirtą „nušluostyti ašaras“, kuri vyks gegužės 5 dieną 18 val. Vatikano bazilikoje.
Vigilijos metu bus išstatytas pagerbimui Sirakūzų
Dievo Motinos ašarų relikvijorius, prašant Marijos motiniškos globos gegužę, jai dedikuotą
mėnesį.
Malda ir gyvenimo istorijos, sudrėkę nuo ašarų ir
nusausintos tikėjimu, pažymės šią intensyvią maldos vigiliją, liudijančią dvasinį
gailestingumo darbą sielai: „nuliūdusį paguosti“. Liturgijos metu popiežius Pranciškus
susirinkusiems kaip paguodos ir vilties ženklą išdalins pašventintas „Agnus Dei“ sakramentalijas.
Padirbintuose iš balto vaško, ovalo formos medalikėliuose įspaustas Velykų Avinėlis
bei Gailestingumo jubiliejaus simbolis.
Medalikėlių „Agnus Dei“ naudojimas užfiksuotas jau
IV a. ir daugiau dokumentuotas IX a., kai Romos bažnyčios arkidiakonas Didįjį šeštadienį
išlydydavo iki tos dienos naudotą senąją Velykų žvakę, ir išlydytas vaškas būdavo
sumaišomas su aliejumi, šis mišinys pašventinamas, o iš jo padirbinti atspaudai būdavo
dalijami tikintiesiems per Atvelykį. Nuo 1470 m. „Agnus Dei“ dalijamas ir per Jubiliejinius
metus.
Šios Vigilijos ištakos slypi Apreiškime Jonui, kur
rašoma: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio
nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).
Praėjusio šimtmečio popiežių Magisteriume sąvoka „nušluostyti
ašaras“ dažnai sutinkama Pijaus XII kalbose. Galbūt netgi galima brėžti tam tikrą
paralelę tarp XX a. trijų dešimtmečių, pažymėtų dviejų Pasaulinių karų tragedijos,
begalės kenčiančių šeimų bei pavienių asmenų skausmo, bei dabartinio laikmečio, kurį
popiežius Pranciškus apibūdina kaip „trečiąjį pasaulinį karą, išsibarsčiusį gabaliukais“,
kuris atneš daugybę skausmingų situacijų. Šalia – popiežiaus Pranciškaus kvietimas
pasitikėti neišsemiamu Tėvo gailestingumu.
1940 m. lapkričio 24 d., Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje
Pijus XII Vatikano bazilikoje kalbėjo, kad šis ašarų slėnis kartais prisipildo audringų
potvynių, naujų ašarų, kurias reikia nušluostyti nuo vaikų, motinų, vyrų, senukų veidų,
kurie jaučiasi gyvenimo apleisti... Kelkime žvilgsnį į dangų, į gailestingumo Tėvą
ir visokios paguodos Dievą, sakė tuomet popiežius Pijus XII.
Sąvoką pavartojo ir popiežius Jonas XXIII, sveikindamas
tikinčiuosius, dalyvavusius žibintų procesijoje, atidarant Vatikano II susirinkimą
1962 m.
Jonas Paulius II, aukodamas Sirakūzų Ašarų Dievo Motinos
šventovės pašventinimo Mišias, 1994 m. lapkričio 6 d. kalbėjo apie Dievo Motinos ašarų
reikšmę ir vertę: jos liudija Motinos buvimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Verkia Motina,
matydama savo vaikus kenčiančius nuo blogio, dvasinio ar fizinio. Tai skausmo ašaros
už tuos kurie atmetė Dievo meilę, už kenčiančias šeimas, pasimetusį jaunimą, patiriamą
smurtą; tai maldos ašaros, Motinos malda, kuri suteikia stiprybės kiekvienai maldai;
tai vilties ašaros, kurios ištirpdo širdžių kietumą ir atveria jas susitikimui su
Kristumi Atpirkėju.
Gegužės 5 d., penktadienį, vyksianti Ašarų nušluostymo
vigilija liudys tragiškų dramų ir atgimimų istorijas, prasidedančias ašaromis, kurios,
iškritę į skausmų dirvą, įsišaknija tikėjime ir perkeičia egzistencines dykumas į
vilties sodus. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |