Kauno kunigų seminarija minėjo 150 metų sukaktį

Balandžio 23-ąją buvo švenčiama Kauno kunigų seminarijos 150 metų sukaktis. Jubiliejaus renginiai prasidėjo balandžio 22-osios vakarą aukotomis Mišiomis seminarijos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, kurioms vadovavo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Po Mišių, jų dalyviai aplankė Kauno katedros kriptoje palaidotų žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, Kauno arkivyskupų – Juozapo Skvirecko ir kard. Vincento Sladkevičiaus kapus. Buvo meldžiamasi taip pat prie katedros sienoje palaidoto  buvusio seminarijos rektoriaus prel. Jono Mačiulio – Maironio kapo.

Pagrindinės minėjimo Mišios buvo aukojamos balandžio 23-ąją, kankinio šv. Jurgio liturginio minėjimo dieną, šalia seminarijos esančioje pranciškonų Šv. Jurgio bažnyčioje. Dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivysk. Pedro Lopez Quintana, Lietuvos vyskupai ir ganytojai iš kaimyninių šalių, tarp jų – ir Kauno seminarijos absolventai Minsko ir Mogiliavo arkivyskupas Tadeusz Kondrusiewicz ir Gardino vyskupas Aleksander Kaszkiewicz. Į šventę atvyko ir Lietuvos stačiatikių vadovas arkivyskupas Inokentijus, Lietuvos liuteronų Bažnyčios atstovas.

Mišiom vadovavęs Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas homilijoje kalbėjo: „Seminarija yra būsimų Kristaus kunigų ugdymo erdvė, turinti savo vidinį gyvenimą ir siekius. Dievas nepaliauja kalbinti, žavėti ir šaukti žmones. Jo kvietimą išgirdusieji ir užsidegusieji Evangelijos siekiu trokšta juo dalytis, kitiems perduoti tikėjimo šviesą, eiti su Dievo tauta ir jai padėti. Seminarijos laikas ir gyvenimas – ne vien mokslas ir žinios, o visų pirma šio troškimo įkūnijimas. Tai užsidegimo ir idealizmo laikas.“

Arkivyskupas paminėjo, kad devynioliktojo amžiaus pabaigoje seminarijos auklėtiniai aktyviai dalyvavo ne tik religinėje, bet ir švietėjiškoje veikloje, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Vėliau, sovietų okupuotoje Lietuvoje kunigai palaikė tikėjimo šviesą, o drauge ir tautos laisvės savimonę. „Šiandienos, - kalbėjo Kauno arkivyskupas, - seminarijos auklėtiniams teks ne mažesnė užduotis: skelbti Dievą ir ginti žmogų, vertinti gyvybę, šeimą, pripažinti tiesą. Popiežius Pranciškus nuolat ragina eiti pas visus, būti ne uždara bendraminčių organizacija, bet užsidegusių Dievo pasiuntinių bendruomene, skelbiančia Jėzų – Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. (...) Kad ir koks būtų mūsų pasaulis ir mūsų laikas, jie yra Dievo dovana. Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis esame kviečiami vis iš naujo atsiverti Šventajai Dvasiai, kad sugebėtume šiame postmoderniame pasaulyje atpažinti Dievo ženklus ir Jo kvietimą“, - kalbėjo arkivysk. Lionginas Virbalas.

Kunigų seminarija Kaune buvo įkurta po to kai carinės Rusijos valdžia, numalšinusi 1963 m. sukilimą, įsakė žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui persikelti iš Varnių į Kauną. Kartu su kitomis vyskupijos institucijomis buvo perkelta ir seminarija. 1926 m. Lietuvoje įkūrus naują Kauno bažnytinę provinciją, sutampančią su Lietuvos Respublikos ribomis, Kauno seminarijoje studijavo ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir naujai įkurtų Kaišiadorių bei Panevėžio vyskupijų klierikai. Kitos dvi vyskupijos – Vilkaviškio ir Telšių – turėjo savo seminarijas. Po Antrojo pasaulinio karo iki pat komunistų valdymo pabaigos Kauno seminarija buvo vienintelė Lietuvoje. Seminaristų skaičius buvo ribojamas ir seminarijos veikla varžoma, dėl to tuo pat metu regimas kunigystei vyko ir pogrindžio sąlygomis.