Netikėtas popiežiaus apsilankymas „kaimelyje“: kaip dykumos virsta miškais

Visą praėjusį savaitgalį Romos centre, „Villa Borghese“ parke, buvo galima apsilankyti „žemės kaimelyje“: aplinkosauginių asociacijų, Italijos aplinkos ministerijos ir katalikiško Fokuliarų judėjimo iniciatyvą. Šios iniciatyvos programa buvo iš tiesų turtinga, joje netrūko pristatymų ekologijos temomis, konferencijų, užsiėmimų mažiems ir dideliems, edukacinės informacijos, taip pat muzikos, šokių ir kitokių renginių. Netrūko ir svečių, tarp kurių vienas buvo iš tiesų išskirtinis – netikėtai „kaimelį“ sekmadienio pavakare aplankęs popiežius Pranciškus.

Tuo metu kaimelyje buvo apie tris tūkstančius žmonių ir Šventasis Tėvas, juos pasveikinęs, paprašė įvairių asociacijų narių papasakoti, ką jie daro. Tarp jų buvo ne vien tie, kurie darbuojasi aplinkos apsaugos srityje, bet ir tie, kurie darbuojasi tarp kalinių, migrantų, visuomenės pakraščiuose. Juos išklausęs, popiežius pats spontaniškai pasidalijo keliomis mintimis.

Jūsų klausant, - pasakė jis, - man iškilo du vaizdiniai: dykumos ir miško. Pagalvojau: šie žmonės – jūs visi – paverčiate dykumą mišku. Eina ten, kur nėra vilties ir daro dalykus, kurie leidžia dykumai tapti mišku. Miškas yra pilnas medžių, žalumos, kuri yra netvarkinga... Bet toks yra gyvenimas! Dykumos pavertimas mišku yra didelis darbas, kurį darote. Ir vėliau bus galima geriau pamatyti, kaip sutvarkyti kai kuriuos dalykus miške. Bet svarbu tai, kad juose jau yra gyvybė, kurios nėra dykumoje.

Tiek daug dykumų miestuose, ateities neturinčių žmonių gyvenimuose, nes visada egzistuoja stereotipai, baimė. Ir tie žmonės turi gyventi ir mirti dykumoje, kuri yra miestuose. Jūs darote stebuklą versdami dykumas miškais: taip darykite toliau, - paragino Pranciškus.

Pasak jo, nebūtina turėti ištobulintus planus. „Gyvenimą reikia priimti tokiu, koks yra. Panašiai, kaip vartininkas futbolo žaidime: gaudo kamuolį iš ten, iš kur jį atspiria (...) Nereikia bijoti gyvenimo, nereikia bijoti konfliktų“.

Kaip jau ne kartą buvo pabrėžęs kitomis progomis, popiežius Pranciškus pakartojo ir šį kartą, jog turime žvelgti į konfliktus atviromis akimis. Negalime apsimesti, kad jų nėra, kad jie toli, kad galiu juos ignoruoti. Apie tai, pasak jo, byloja Gerojo Samariečio palyginimas, mokantis nepraeiti pro šalį, matant parkritusį žmogų. Tiesa, kad sustoti, reiškia rizikuoti. Bet tai būtina, norint pažinti tikrovę ir ją pakeisti, norint riziką paversti galimybe: ir sau, ir kitam asmeniui, ir bendruomenei. Kad išspręstume konfliktus, blogius, turime juos pripažinti, nenusisukti nuo jų.

Jums užduodu „namų darbus“, - tęsė Šventasis Tėvas: - vieną dieną pažvelkite į veidus žmonių, kuriuos sutinkate eidami keliu: jie susirūpinę, užsidarę savyje, trūksta šypsenos, švelnumo, kitais žodžiais – bendruomeninės draugystės. Ir kur jos nėra, ten yra neapykanta, karas. Mes išgyvename „trečiąjį pasaulinį karą dalimis“, visur. Pažvelkite į geografinį pasaulio žemėlapį ir pamatysite tai. O bendruomeninė, visuomeninė draugystė pasiekiama per atleidimą, per prisiartinimą: prie šios problemos, sunkumo, konflikto.

Kitas svarbus socialinės draugystės požymis, anot Šventojo Tėvo, yra veltumas, veltumo išmintis, kurios reikia išmokti. Būti kartu, džiaugtis kartu, nors už tai niekas nemoka pinigų.

„Žemės kaimelyje“ popiežius praleido apie pusantros valandos, o po to sugrįžo į šv. Mortos namus Vatikane. (Vatikano radijas)