Islamiškas radikalizmas tampa kultūra, kuri išliks ir po ISIS žlugimo

Balandžio 26 dieną šiaurės Italijos Turino arkivyskupija ir jos savaitraštis „Mūsų balsas“ rengia konferenciją, kurios tema yra skausminga – „Rytų krikščionys, 2000 metų istorijos pabaiga?“. Joje dalyvauja du tiesioginiai liudytojai iš rytų krikščionių Bažnyčių: chaldėjų apeigų katalikų vyskupas iš Irako sostinės Bagdado ir sirų katalikų patriarchas, kuris reziduoja Libano sostinėje Beirute.

Katalikiškas Turino savaitraštis „Mūsų balsas“ taip pat paskelbė interviu su Bagdado chaldėjų apeigų patriarchu Louis Raphael I Sako, kurioje šis nenuilstantis ganytojas tarsi kreipiasi į tris auditorijas, į kiekvieną su skirtingu prašymu. Pasaulinės katalikų bendruomenės jis prašo nepamiršti Artimųjų Rytų krikščionių, pačių Rytų Bažnyčių krikščionių jis prašo išlikti drąsiems ir atkakliems, puikiai suprasdamas, kad už tai gali tekti sumokėti aukščiausiąją, gyvybės kainą. Galiausiai jis kreipiasi į musulmonų visuomenę ir lyderius, prašydamas Irake kurti tokią santvarką, kuri užtikrintų ir krikščionių teises bei elementarų teisingumą.

Bagdade pasakojo jis, kadaise gyveno apie 750 000 krikščionių, o dabar tik apie 200 000, likę pasitraukė į saugesnes zonas, o dažniausiai visai paliko kraštą, emigravo. Pastaruoju metu nebuvo specialiai prieš krikščionis nukreiptų teroristinių atakų, tačiau įstatymų trūkumas ir korupcija yra naudingi kriminalinėms gaujoms, kurios falsifikuoja dokumentus ir užgrobia kadaise krikščionims priklausiusius namus ar komercines patalpas. Prie viso to prisideda islamiškasis radikalizmas, kuris tampa dominuojančia kultūra, taip pat ir šalies šiaurėje.

O tai reiškia, kad ir tada, kai „Islamo valstybė (ISIS)“ bus įveikta, jos ideologija išliks ir toliau sargdins šalį. Būtent prieš šią ideologiją reikia kovoti ir pirmiausia tai turi daryti islamo religiniai autoritetai, teikdami pirmenybę toms Korano eilutėms, kurios kviečia tolerancijai, vengiant suteikti sakyklą tiems, kurie skleidžia neapykantą. Tuo taip pat turi rūpintis Irako vyriausybė, kuri visi piliečiai turi būti lygus.

Bet nedaroma nieko. Pavyzdžiui, nebuvo uždrausti mokykliniai vadovėliai, kuriuose blogai kalbama apie žydus ir krikščionis. Niekas nesustabdė tų, kurie prieš kelias savaites pardavinėjo batus su paduose įspaustu kryžiaus simboliu. O tai arabų pasaulyje, kuriame batų padai turi netyrumo reikšmę, yra iš tiesų užgaulu. Ir jei dar paminėsime, kad visoje šalyje krikščionims sunkiau atrasti darbą nei musulmonams, tampa aišku, kad padėtis labai sunki.

Patriarchas Sako kitų kraštų katalikus kvietė remti Artimųjų Rytų krikščionis, suprantant, kad tai pirmiausia yra parama paties Kristaus buvimui, kuris labai jaučiamas tarp krikščionių irakiečių, neatsivertusių ir tada, kai tai būtų buvę lengva ir patogu; taip pat ne kartą, tęsiant kankinių Bažnyčios tradiciją, gyvybės kaina. Patriarchas pakvietė kitų šalių vyskupus reguliariai aplankyti Irako Bažnyčią – tai iš tiesų yra paguodos ir padrąsinimo ženklai. Nereikia bijoti atvykti į Bagdadą, ypač kai kalbama apie vyskupus ar vienuolius, pasiryžusius atiduoti gyvybę už tikėjimą, kaip yra pasiryžę ir Irake esantys katalikų ganytojai.

Šiuo požiūriu patriarchas Sako griežtai atsiliepė apie kai kuriuos kunigus, kurie pabėgo iš šalies ir nori toliau, be ganytojų siuntimo ar sutikimo, tęsti kunigišką veiklą tarp emigravusių irakiečių. Kaip nusprendė chaldėjų Bažnyčios sinodas, jie turi sugrįžti. Kunigas, vyskupas ar patriarchas turi būti vieningi, stiprūs ir teisingi pavyzdžiai. Tik taip jie padės tiems, kurie bijo ateities, galės jais pasirūpinti – materialiai ir dvasiškai. Iš kitos pusės, priduria patriarchas, daug yra tų, kurie nenori bėgti į kitą šalį, bet nori grįžti į savo namus, į savo protėvių žemę.

O tai apsunkina ir valdžios korupcija, ir musulmoniškos visuomenės nuostatos. Kaip minėta, bandoma veltui ar pusvelčiui užvaldyti krikščionių turtą. Kiti nepripažįsta krikščionių lygiateisiais piliečiais, reikalauja jų atsiversti į islamą, jei nori būti gerbiami ar gauti darbą. Krikščionys taip pat kenčia nuo Irako visuomenės pasidalijimo į klanus, kurie pirmenybę teikia savo nariams. Pavyzdžiui, net ir tie „Islamo valstybės“ valdomo didelio Mosulo miesto gyventojai sunitai, kurie nenori šios sunitiškos ekstremistinės grupuotės valdžios, taip pat atsisako būti išlaisvintais kurdų, tarptautinių pajėgų ar musulmonų šiitų grupių. (Vatikano radijas)