Lietuvos spaudos apžvalga (balandžio 16)

Sekmadienį minint Gerąjį Ganytoją, Lietuvos žinios paskelbė kunigo Roberto Urbonavičiaus pamąstymą apie „Kitokį ganytoją“. Šio sekmadienio Evangelija kalba ne vien apie tai, kokie turėtų būti žemiškieji ganytojai. Jėzus apibendrina kiekvieno vadovo, nesvarbu, ar jis būtų kunigas, ar bendrovės direktorius, ar meras, savybes. Geras ganytojas yra tas, kuris yra kartu su savo avimis, jis jas pažįsta, o jos jo klauso – tai reiškia abipusį santykį, kuris pagrįstas bendryste, o ne baime ar aklu paklusnumu. Ir dabar žinome daug lyderių, kuriems kiti žmonės reikalingi tik tam, kad padėtų įgyvendinti jų egoistinius politikos arba verslo planus. Tačiau Viešpats kviečia mus sekti paskui jį, nes nori, kad mes būtume laimingi taip, kaip laimingas yra jis. Tokia yra tikrosios meilės logika: daryti gera tam, kurį myli. Tokia turi būti ir mūsų nuostata – pagelbėti kitam.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pažymi, kad prieš gerą mėnesį knygynus pasiekė prof. dr. Pauliaus Subačiaus monografija „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. 1988–2013“. Šis leidinys tai langas, pravertas į krikščionių bendruomenės namus, leidžiantis pamatyti svarbiausius įvykius ir raidą, atvedusią į šiandienos situaciją. „Bernardinai.lt“ siūlo pokalbio su knygos autoriumi pirmąją dalį „Per vėlai supratome, jog mūsų katalikybė – kultūrinė“ , kur apžvelgiama  Lietuvos katalikybės situacija bendrame Rytų – Centrinės Europos kontekste, svarstoma apie katalikų sielovadą, apie stiprų kultūrinės katalikybės intensyvumą. Paulius Subačius pastebi, kad yra didžiulės žirklės tarp tradicinės katalikybės ir aktyvaus tikėjimo praktikavimo. Tradicija paremtą katalikiškumą, kitaip negu kai kurie sociologai, jis vertina kaip tam tikrą gėrį – gerai, kad jis yra, – tai savotiška atrama, žmogus jau yra prieangyje, jeigu savo tapatybę atpažįsta kaip kataliko, nors tai nėra labai asmeninis apsisprendimas, – gal jis kyla iš tėvų, senelių – bet vis tiek tai buvimas prieangyje... Ir kad žmogus niekaip nepajuda iš to prieangio toliau – tai yra visų mūsų bendras galvos skausmas. Visų atsakomybė už tai, kas negerai, bendra, o geri dalykai – sutelktų jėgų rezultatas, pastebi autorius.

„Bernardinai.lt“ pristato ir Vilniaus akrivyskupijos kurijos informaciją apie piligrimystę: „Kodėl ir kaip esame kviečiami leistis į piligrimystę?“, paminint, kad artėjantį Gailestingumo kongresą Vilniaus arkivyskupija kviečia išgyventi kaip piligrimystę. Piligriminė kelionė leidžia trumpam atsitraukti nuo kasdienės veiklos ir rūpesčių ir į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies, pamatyti savąjį „aš“. Piligrimystė – neįprastas, bet puikus būdas patirti, kad Dievas mūsų nepalieka ir pats tampa kelionės kompasu per savo Sūnų. Pažinti Jėzų – tai žinoti kelionės kryptį, o kelionėje pažinti patį save.

Labdaros koncerte vilniečiai aukojo pirmosios barokinės bažnyčios vargonų remontui. Pasaulinės kultūros dienos proga penktadienį Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko Vilniaus miesto savivaldybės globojamas renginys – labdaros koncertas, skirtas Šv. Kazimiero bažnyčioje esančių vargonų remontui. Pirmosios ir seniausios barokinės bažnyčios Vilniuje vargonams – jau beveik 50 metų, todėl reikalingas vargonų techninės dalies ir mechaninių konstrukcijų atnaujinimas. Remonto darbams reikalingas lėšas tikimasi surinkti iš aukojančių žmonių ar įmonių. 

Kita dienraščio „Bernardinai.lt“ publikacija – „Diagnozė – mirtis. Ar pacientui reikia tai žinoti?“ Ar žmogui, kuriam nebegalima niekuo padėti, reikia sakyti visą tiesą? Daktarai ir psichologai sako, kad pacientui svarbu žinoti apie savo būklę bei ateitį, dvasininkai ragina niekada nepamiršti vilties ir jos reikšmių. Cituojamas pranciškonas brolis Evaldas Darulis, kuris ne vienus metus buvo Klaipėdos šventojo Pranciškaus onkologijos centro dvasinis asistentas, sako: „Viltis visada turi būti. Žmogui, kuriam jos nebėra, lieka tiesiog tuštuma.“

Kauno arkivyskupijos svetainėje aprašomas miesto misijų vakaras kavinėje su kun. Ričardu Doveika ieškant atsakymų į klausimą: „Kam tuoktis, jei ir taip gerai?“ Šeimos kūrimas turi būti susijęs su giluminiu, asmenišku žmogaus apsisprendimu šiam pašaukimui. Ir šis pašaukimas, kaip ir kunigystė, yra privilegijuotas – skirtas stipriems bei drąsiems žmonėms, pasiryžusiems leistis į nuotykį su kitu žmogumi, liudyti, kad yra laisvi kurti atsakingą ryšį ir jame gyventi. (Vatikano radijas)