Dvasiniai pasivaikščiojimai po bažnyčias, arba evangelizacija per meną

Roma, vadinama krikščionybės lopšiu, nuo seno garsėja savo bažnyčiomis. Jų skaičiuojama daugiau nei devyni šimtai. Įvairių laikotarpių, stilių, nuo mažučių kuklių koplytėlių iki didingų bazilikų, prabangių baroko bažnyčių ar minimalistinių formų moderniųjų laikų šventovių. Vieniems jos – meno paveldas ar lankytinos turizmo grožybės, kitiems – bendruomenės maldos namai ar evangelizacijos vieta. Kaip pavyzdžiui „Gyvųjų Akmenų“ bendruomenės nariams, kurių tikslas – evangelizuoti per meną. Šiandien prie mūsų radijo mikrofono – lietuvė menotyrininkė Rūta Giniūnaitė, jau penktus metus gyvenanti Romoje, baigusi Bažnyčios kultūros paveldo studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete ir priklausanti „Gyvųjų Akmenų“ bendruomenei. Ji pasakoja apie šią bendruomenę, žinomą itališku pavadinimu „Pietre Vive“.
 

Rūta, kaip sutikai šią bendruomenę Romoje ir kuo ji išskirtinė?

Mano santykyje su Dievu labai svarbu yra bendruomenė. Turėjau ją Lietuvoje, o atvykus čia į Romą man jos labai trūko. Buvau Kauno piligrimų centro bendruomenės narė ir gavau dovaną – turėti bendruomenę Romoje - „Gyvuosius Akmenis“. Ją mes vadiname itališkai, „Pietre Vive“, angliškai „Living Stones“. 2009 m. susibūrė pastovios grupėlės, ignaciškojo dvasingumo maldos grupelės, kurios renkasi į į maldą vieną kartą per savaitę ir tarnauja evangelizuojant per meną bažnyčiose. Bendruomenė yra tarptautinė, tikslas – jaunimas, kuris žavisi ignaciškuoju dvasingumu, evangelizuoja per meną; taip tarnauti bažnyčioje gali ne tik tie, kurie baigę menų studijas, bet ir besidomintys menu. Susitikimai būna ne tik maldos, bet ir paskaitos. Kviečiame įvairius dėstytojus, kartu studijuojame – yra labai smagu kartu studijuoti, skaityti ir dalintis. Šiuo metu Romoje esame Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje ir Šv. Ignaco bažnyčioje, vedame ten ekskursijas arba tiesiog „dvasinius pasivaikščiojimus“. Nes tai nėra turistinė ekskursija, nes stengiamės žmonėms suteikti ne tik išorinę informaciją, datas ar pavadinimus, bet atskleisti tų akmenų, tos bažnyčios prasmę. Tai, kas yra bažnyčioje, mums kalba apie tikėjimą, kiekvienas simbolis, kiekvienas paveikslas turi prasmę,  atskleidžia mums Eucharistinę paslaptį.

Kaip gimė „Pietre Vive“ - iš to, kad žmonės kaip turistai žiūri į bažnyčią ir neturi gilesnio santykio. Todėl ateinančius mes pasitinkame prie fasado, padedame susitikti Bažnyčią, susitikti Kristų. Mūsų misija – kad žmogus susitikų Dievą mums kalbant apie meno kūrinius, atskleisti tai, kas iš tikrųjų užkoduota tuose paveiksluose, kaip jie yra gimę. Kad sutiktų per architektūrą, atskleidžiant, kaip tie kūriniai gimė architektų širdyse, ko jie siekė. Savo pasakojimuose stengiamės perteikti tiek mūsų asmeninį santykį su Dievu, tiek tų menininkų, kurie kūrė paveikslus, architektūrą, tiek stengtis priartėti prie santykio su Dievu to žmogaus, kurį mes pasitinkame prie bažnyčios fasado. Tokia ekskursija gali trukti dvi valandas, o gali būti ir penkių minučių. Dvasinį pasivaikščiojimą po bažnyčią paskui baigiame malda.

Kodėl – „Pietre Vive“?

Bažnyčia tai nėra tik pastatas, esame mes, žmonės. Jau nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių menas yra būdas ir įrankis susitikti Dievą. Vienas iš Bažnyčios Tėvų, Šv. Jonas Damaskietis, yra sakęs: jei nori papasakoti apie tikėjimą netikinčiam žmogui, tai nuvesk jį į bažnyčią ir parodyk jam meną. Per meną žmogus susitinka Dievą, tai yra galbūt lengvesnis būdas. Menas iš tikrųjų atspindi tai, kuo mes tikime ir kas mes esame. Už tai ir vadinami Gyvieji Akmenys, būtent atgiję tos bažnyčios akmenys. Kaip ir iš Šv. Petro laiško – mes esam gyvieji akmenys.

Ta pačia proga norėčiau pakviesti lietuvius į mūsų organizuojamą tarptautinę stovyklą, kuri vyksta vieną kartą per metus. Mes susirenkame atnaujinti formaciją, tai jau trečias mūsų tarptautinis susitikimas Romoje, kuris vyks balandžio 29- gegužės 1 dienomis, jo pavadinimas –„Pasakojant menus, arba kaip menas pasakoja apie mus“. Internetiniame puslapyje galite rasti informaciją kaip užsiregistruoti (http://pietrevive.altervista.org/?page_id=2258)

Į stovyklą kviečiame kaip pranešėjus ir svarbius profesorius, dažniausiai iš Popiežiškojo Grigaliaus universiteto. Kalbėsime įvairiomis temomis, tiek apie Gailestingumo metus ir tai, kad mūsų pasakojimas yra Gailestingumo durys žmonėms, kurie ateina. Kalbėsime apie liturgiją, apie estetinę meno patirtį, biblinį pasakojimo metodą.

Labai noriu pasidžiaugti, kad į dabartinį susitikimą atvyks dar keli lietuviai, ir galbūt Šventoji Dvasia norės, kad mūsų bendruomenė gimtų ir Lietuvoje.