Popiežiui paskelbus naująjį apaštališkąjį paraginimą, spaudoje pasirodė nemažai
komentarų. Pristatome keletą jų.
Kunigas Antono Spadaro, jėzuitų žurnalo „La Civilta
Cattolica“ redaktorius, interviu „Aleteia“ portalui sako, kad paraginimas žymi kalbėjimo
būdo pasikeitimą, kuris iš esmės prasidėjo su popiežiaus Pranciškaus pontifikatu.
Popiežius kalba taip, kad visi galėtų suprasti. Dokumente atsiskleidžia gilus poros
gyvenime egzistuojančių psichologinių dinamikų, aistrų, erotizmo suvokimas ir viskas
vadinama tikraisiais vardais. Dokumentas yra ne apie doktriną, bet šeimos džiaugsmą
ir meilę, popiežius kalba apie dalykus, kuriuos žmonės patiria kasdienybėje. Popiežius
kalba kaip ganytojas, jo žinia skirta ne teoretikams, bet krikščionims.
Esminis šio dokumento žodis – sąžinė. Negalima žvelgti
į ją kaip į priedą ar kalbėti vien apie suformuotą sąžinę. Reikia kalbėti apie sąžinę,
kuria žmogus vadovaujasi kasdienybėje, ji esmiškai svarbi, nes tai šventovė, kur Dievas
kalbasi su žmogumi ir žmogus kalbasi su Dievu. Sąžinės neįsprausi į bendras normas,
kurios tiktų visiems, visada ir kiekvienam atvejui, reikia atsižvelgti į žmogaus konkrečią
patirtį.
Kitas žodis, būdingas paraginimui – įsižiūrėjimas,
teigia kun. Spadaro. Įsižiūrėjimas tai Dievo valios ieškojimas savo gyvenime, konkrečiame
gyvenime, ne abstrakčiai. Žmogus gali gerai žinoti Bažnyčios normas, tačiau gyventi
tokioje situacijoje, kai neįstengia jų laikytis, siekia tobulybės, bet nepajėgia.
A. Spadaro pabrėžia ir tai, kad dokumentas kalba ne apie „netvarkingus atvejus“, tačiau
apie „taip vadinamus netvarkingus atvejus“. Griežtas, automatinis atskyrimas leidžia
vieniem pasijusti „teisiais“, o kai kuriems leidžia justis „neteisiais“, gyvenančiais
„netvarkingose situacijose“. Į žmonių išgyvenamas situacijas reikia žvelgti iš kitokio
požiūrio taško, ir dokumente siekiama peržengti tą ribą. Ši pozicija būdinga jau šv.
Pauliui, kuris sakė, kad Viešpats siūlo gailestingumą visiems. Pasak kunigo Spadaro,
paraginime atsiskleidžia radikaliai ganytojiškas doktrinos suvokimas. Doktrina neįgyvendina
savo užduoties, jei ji nenukreipta į sielų išganymą. Tad šia prasme apaštališkasis
paraginimas „Amoris Laetitia“ turės įtakos magisteriumo suvokimui Bažnyčios viduje.
Už Bažnyčios ribų, kun. A. Spadaro nuomone, paraginimas bus svarbus tuo, jog jo žinia
skelbia: jokia asmeninė, žmogiška, politinė, geopolitinė situacija niekada negali
būti laikoma beviltiškai pralaimėta.
„La Stampa“ laikraštyje skelbiamas Enzo Bianchi komentaras,
kuriame autorius teigia, jog apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ atrodo esantis
pirmas popiežiaus mokymo dokumentas, skirtas Visuotinei Bažnyčiai, kuris nepateikia
globalios žinios, tačiau atsižvelgia į kultūrinius regionų skirtumus ir sudėtingą
tautų nueitą kelią. Evangelijos žinia visuomet nori būti įkultūrinta, jau nuo pirmųjų
amžių. Ją skelbdama Bažnyčia turi atsižvelgti į tradicijas, iššūkius, skirtinguose
kraštuose egzistuojančias kritines situacijas. Svarbūs ne tik „laiko ženklai“, tačiau
ir „vietų ženklai“, į kuriuos reikia išmintingai, atsakingai įsižiūrėti, kad būtų
galima sėti Dievo Žodį. Šioje naujoje sferoje, kuri praturtinta indėliais iš visos
katalikybės, apmąstomi keli dalykai.
Pirma, nėra vadinamų „netvarkingųjų“ ir vadinamų „teisiųjų“
krikščionių, tačiau visi kviečiami nuolat atsiversti ir grįžti pas savo Viešpatį. Antra, niekas negali būti pasmerktas amžiams, nes Evangelijos
logika ne tokia, o viskas turėtų būti perskaityta būtent pagal ją. Šioje perspektyvoje
popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią žvelgti Jėzaus žvilgsniu į įvairias vadinamas
„netvarkingas“ situacijas ar tas, kurios neatitinka Dievo valios: toks žvilgsnis nepasmerkia
galutinai, nes tik Viešpats galės teisti savo atėjimo dieną kiekvieno atsakomybę,
naštą ir kaltumą. Enzo Bianchi pamini, kad būtent aštuntasis paraginimo skyrius, kur
nagrinėjami įvairūs prieštaravimai, esantys pasaulyje ir krikščionių gyvenime, siūlo
naujoves, prie kurių krikščionys nėra pratę. Pabrėžiama sąžinės svarba kaip vieta,
kur nuoširdžiai ieškoma tiesos. Šioje perspektyvoje byra siena, pastatyta tarp teisiųjų
ir neteisiųjų, tarp pasiskelbusių ir besislepiančių nusidėjėlių. Atsakingai įsižiūrėjus,
kai kuriais ypatingais atvejais Komunija gali būti duodama kaip maistas silpniesiems,
elgetaujantiems Dievo meilės, o ne prizas teisiesiems.
Taip Enzo Bianchi aiškina popiežiaus žodžius, pridurdamas,
kad šiuo apaštališkuoju paraginimu popiežius pavertė džiugiąja naujiena porą, lytiškumą,
santuoką šeimą ir ištikimybę. Pasikeitė Bažnyčios žvilgsnis: dingo ciniškas ir neraminantis
požiūris į lytiškumą, o meilės tarp vyro ir moters skelbimas atgavo savo tiesos spindesį.
Paraginimas turėtų patraukti prie Kristaus, žmonių gyvenimų gydytojo, tuos, kurie
nusidėję, pažeminti savo nuodėmių, reikalingi gailestingumo. Šventumas nėra dorybė,
kuri lieka nuošalėje, kurią prarandame eidami į priekį, išties šventumo kelias plyti
prieš mus: žengdami juo žingsnis po žingsnio, vis labiau išmokstame mylėti ir būti
mylimais, apibendrina savo komentarą apie naująjį popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį
paraginimą Bose vienuolyno prioras Enzo Bianchi. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |