Kalnų Karabachas: pirmiausia etninis ir nacionalistinis konfliktas

Paskutines kelias dienas vėl atsinaujino konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho regiono. Šis yra kontroliuojamas Armėnijos, tačiau Azerbaidžanas nori šią teritoriją atsiimti. Abi pusės pranešė apie žuvusius, kurių gali būti dešimtys. Antradienį po pietų paskelbta, kad šalys sutiko, po keturių dienų kovų, atnaujinti paliaubas.

Istoriniu požiūriu Kalnų Karabachas yra labai seniai armėnų apgyvendintos žemės, kaip liudija iki šiol stovintys tūkstantmečiai vienuolynai ar jų sienos, tačiau, gimus islamui, šimtmečius buvo pavaldžios vienokiam ar kitokiam musulmoniškam režimui: iš pradžių arabų gentims, vėliau persų valdovams, dar vėliau turkų gentims. Šis pavaldumas buvo vasalinio pobūdžio: užkariautojai rinko mokesčius, buvo krašto valdovai ir išlaikė karinius garnizonus, tačiau žemesnės valdymo grandys dažniausiai priklausė patiems armėnams, sudariusiems gyventojų daugumą.

19 amžiaus pradžioje visas regionas pateko Rusijos imperijos, kare įveikusios Persiją, galutinėn kontrolėn, o 20 amžiaus pirmoje pusėje buvo suformuotos trys respublikos – Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas. Kalnų Karabachas ir jame gyvenantys armėnai Stalino sprendimu buvo įtrauktas į Azerbaidžano teritoriją. Tai nebuvo geranoriškas mostas, o apskaičiuotos „skaldyk ir valdyk“ politikos išraiška. Po Sovietų Sąjungos žlugimo armėnai jėga prijungė Kalnų Karabachą prie savo teritorijos, o Azerbaidžanui tai buvo ir yra neteisėtas jo teritorijos užgrobimas. Tarp abiejų šalių prasidėjo karas – jis pradėjo rusenti dar 1988 metais, 1992 metais kovos prasiekė viršūnę, o 1994 gegužės mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. Žuvusiųjų skaičius vertinamas nuo 25 iki 35 tūkstančių, sužeistųjų dar daugiau, daugiausia Azerbaidžano pusėje. Nuo to laiko abi pusės stovi nutaikiusios ginklus viena į kitą.

Šiuolaikinės istorijos ir politikos straipsniuose, kuriuose buvo tyrinėjamas šis konfliktas, sutinkama, kad jo pagrindiniai motyvai buvo nacionalistiniai ir etniniai, o religiniai nebuvo lemiantys. Tačiau tai nereiškia, kad jų visai nebuvo. Ir greitas žvilgsnis į žemėlapį leidžia pamatyti, kad su Armėnija ir Gruzija baigiasi krikščioniškasis arealas, ir prasideda islamiškasis. Azerbaidžane 96 procentai gyventojų yra musulmonai, iš kurių du trečdaliai šiitai ir apie trečdalį sunitai.

Žinomas tarptautinio islamistinio ekstremizmo ekspertas Michael Taarnby 2008 metų studijoje aprašo mažai žinomą faktą, jog devintojo dešimtmečio pradžioje Azerbaidžano pusėje kariavo nuo 1000 iki 3000 afganų mudžahedinų, atvykusių per šiitiškąjį Iraną, taip pat savanoriai iš Čečėnijos ir kitų islamiškų kraštų. Jų motyvacija buvo dviguba: viena vertus, jie atvyko padėti kariauti „islamiškai tautai“ su priešais, kita vertus, su valdžia juos siejo samdinio santykis, už jų kariavimą buvo mokami pinigai, kaip ir samdiniams karininkams iš Rusijos. Pastarieji kariavo abiejose pusėse, mat po Sovietų Sąjungos žlugimo neturėjo kur dėtis, jiems buvo nemokamos algos. Tad po ranka turėdami visus ginklus bazėse, tame tarpe ir sunkiąją ginkluotę, savo „paslaugas“ parduodavo geriausiam pirkėjui. Konflikte, pasak Taarnby, Azerbaidžanui padėjo turkų kariniai patarėjai, o dalis pinigų karui finansuoti gauta iš sunitiškosios Saudo Arabijos. Dalis mudžahedinų, išgyvenusių karą, grįžo į Afganistaną, kita dalis liko Azerbaidžane, o dar kiti, ypač priklausę vadovaujančiai grandžiai, tęsė savo džihadą kituose konflikto židiniuose, pirmiausia Čečėnijos kare su Rusija. Pasak studijos, atvykėliai kovotojai dažnai buvo nuvilti pačių azerbaidžaniečių menko ar visai nesančio religinio įkarščio.

Dabar valdantis Alijevų šeimos režimas rūpinasi, kad islamiškasis radikalizmas neplistų, tuo pretekstu dažnai naudodamas metodus, kurie žmogaus teisių požiūriu yra aiškūs pažeidimai ir nuo kurių nukenčia visai ne ekstremistai. Ne vienas religinių mažumų narys nubaustas pinigine ar įkalinimo bausme. Nepaisant to, religinio ekstremizmo vaidmuo šalyje ko gero didės, rašo kitas regiono apžvalgininkas Emil Suleimanov: Azerbaidžiane ir kaimynėse šalyse veikia iš Saudo Arabijos ir Kuveito atsiųsti misionieriai, kurie skleidžia radikalią ir karingą islamo doktriną. Jungdami ją su daug kam pabodusio režimo kritika jie turi savo gerbėjų ir sekėjų ratą tarp sunitų. Šiitai tokiam radikalizavimui gerokai atsparesni. (Vatikano radijas)