Atvelykio sekmadienis

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“. Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“. Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei.

Palaiminti, kurie tiki nematę!“. Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

MEILĖS RAŠTAS

Šventasis Tomas, ko gero, mums yra naudingesnis už kitus apaštalus. Atkartojant šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, „mums už apaštalų tikėjimą buvo reikalingesnis Tomo netikėjimas“. Taip yra todėl, kad jo asmenyje galime įsitikinti, kaip Jėzus  rūpinosi parengti apaštalus. Reikia manyti, kad paties Jėzaus įtaka leido Tomui savyje suformuoti vidinės laisvės pojūtį, drąsą nepritarti bendrai nuomonei ir laikytis savo sąžinės balso.

Kambario, kuriame, bijodami žydų, buvo susirinkę mokiniai, durys buvo uždarytos…

Mes matome išsigandusią, uždarą, pasilėpusią už spynų bendruomenę. Apaštalai bijo netgi išeiti už durų, tuo tarpu Tomas taip nesielgia: jis ateina ir išeina, kur nori, nes viduje, toje troškioje baimės atmosferoje jam trūksta oro. Juk baimė gniuždo, ji pavergia, neleidžia žmogui mąstyti savo mintimis.

Tomas, įpratęs visuomet pats atsakyti už savo poelgius, suvokia, kad jo vieta yra kartu su kitais apaštalais, todėl ateina pas juos ir čia išgirsta netikėtą žinią.

„Mes matėme Viešpatį!“- sako jam apaštalai, tačiau Tomas nepasiduoda ir tvirtina: „Jeigu aš nepamatysiu – netikėsiu.“

Tomas yra labai brangus visiems, priklausantiems Bažnyčiai ir esantiems šalia jos, kurie trokšta pamatyti, nori prisiliesti, siekia rimtai pažinti tikėjimą. Jie mano, kad tikėjimas vertas tokių pastangų, kad jis yra daugiau, nei nuolanki ir kažkiek abejinga pozicija, leidžianti tvirtinti: „Tai, ką radome…“ Šie žmonės yra reiklūs, galbūt kažkuo ir radikalūs. Jiems nepakanka išgirsti, bet jie ilgisi tokio tikėjimo, kuris būtų įspaustas jų širdyse ir viso gyvenimo istorijoje.

Būtų nuostabu, jei visi Bažnyčioje laikytumės tokio Jėzaus įdiegto stiliaus, suvokdami, kad Viešpats iš savo mokinių norėjo rimto užsiangažavimo ir įsigilinimo į tai, ką jie išgirdo iš Jo lūpų, labiau troško, kad jie būtų laisvi ir drąsūs, o ne kad rodytų besąlygišką paklusnumą.

Todėl susitikęs su apaštalu Tomu prisikėlęs Jėzus nieko neliepia, o tik siūlo, atiduodamas save: „Pridėk čia pirštą,… pakelk ranką ir paliesk mano šoną“.

Jėzus gerbia Tomo susirūpinimą ir abejones. Lygiai taip pat Jis atsižvelgia ir į mūsų laikmetį bei kiekvieno mūsų gyvenimo aplinkybes. Jis niekada nesmerkia ir nesipiktina, o vien tik siūlo prisiliesti prie Jo atvirų žaizdų. Prisikėlimas neužgydė vinių padarytų sužalojimų, nes mirtis ant kryžiaus nėra paprastas praeinantis įvykis, bet tai, kas privalo likti amžiams. Tai Kristaus garbė ir pasididžiavimas, aukščiausia Dievo meilės išraiška. Danguje pagrindinę vietą užima sužalotas žmogaus kūnas. Kristaus Kūnas… Mūsų krikščioniškos meilės elementorius…

Šios meilės kalbos mes mokomės, susidūrę su kentėjusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu.

„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“- sako Jėzui Tomui.

Štai galiausiai visiems skirtas palaiminimas! Jis skamba visiems, kuriems sunku įtikėti, tiems, kurie ieško Dievo skendėdami pagundose, tiems, kurie Jo nemato, kurie pradeda viską vėl iš naujo.

Palaiminti…

Mes privalome būti dėkingi visiems, kuriems nėra reikalingi ženklai, nežiūrint, kad ir jie, kaip Tomas, susiduria su tūkstančiais abejonių. Tai žmonės, kurie, vieną dieną galėdami priartėti prie Jėzaus, išvysti ir paliesti Jo Veidą (galbūt, ir susitikę mus!), ištars: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Mons. Adolfas Grušas)