Pranciškus: Viltis – tyli, nuolanki, bet galinga

Ketvirtadienio Mišių skaitiniai kalba apie viltį. Skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas praneša Abraomui, kad jis būsiąs daugybės tautų tėvas ir prašo su pasitikėjimu ir viltimi priimti jam skiriamą misiją. Evangelijoje Jėzus prašo mokinius juo pasitikėti ir visiems kas laikysis jo žodžio, pažadą amžiną gyvenimą. Vilties gija nusidriekia per visą išganymo istoriją. Tai pabrėžta ir ketvirtadienio Mišių Pradžios maldoje.

Šiandien Bažnyčia mums kalba apie džiaugsmą ir viltį, - sakė Pranciškus pradėdamas ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homiliją. Taip pat ir pirmojoje Mišių maldoje prašėme Dievą, kad saugotų juo pasitikinčius žmones, kad saugotų Bažnyčios viltį. Paulius sako apie mūsų tėvą Abraomą, kad jis gyveno viltimi ir tuomet kai nebuvo jokios vilties. Kai žmogaus akimis žiūrint atrodo, kad jau viskas prarasta, vis dar lieka ta paprasta dorybė, kuri saugo nuo visiško nusivylimo, kuri grąžina džiaugsmą, grąžina ramybę, nes tikra viltis niekada neapgauna. Viltis niekada nenuvilia. Ši vilties gija nuo Abraomo nusidriekia per visą išganymo istoriją ir vis stiprėja iki pat Jėzaus atėjimo į pasaulį.

Kas gi yra viltis? – klausė Pranciškus. Kur kas paprasčiau kalbėti apie tikėjimą ir meilę. Į klausimus apie tikėjimą ir meilę nesunkiai atsakome, bet būna kur kas sunkiau atsakyti kai mūsų paklausia: „ Ar tu turi viltį?“, „Ar tu džiaugiesi viltimi?“. - „Nesuprantu, tėve, paaiškinkite“. Viltis yra nuolanki dorybė, ji mūsų gyvenimo jūroje teka kaip povandeninė srovė; ji mus palaiko; be jos nuskęstume gyvenimo sunkumuose; be jos prarastume troškimą sutikti Dievą, pamatyti tą nuostabų veidą, kuris laukia mūsų gyvenimo pabaigoje. Tokia yra viltis.

Šiandien liturgija mus kviečia pamąstyti apie Dievo pažadą Abraomui, apie jo siuntimą į nepažįstamą svetimą šalį; apie tą Dievą, kuris pats leidosi būti nukryžiuojamas, kad įvykdytų duotąjį pažadą. Tai Dievas, kuris atėjus pilnatvei ištesi duotą pažadą. Jis pažado davimą ir jo išsipildymą sujungia per visą istoriją nusidriekusia vilties gija. Ta pati gija mano krikščioniškąjį gyvenimą susieja su mūsų visų krikščionišku gyvenimu. Mes esame nusidėjėliai, bet su viltimi žengiame pirmyn. Viltis mus veda per sunkumus, per tamsias mūsų gyvenimo akimirkas. Viltis mūsų neišduoda. Ji visada su mumis – tyli, nuolanki, bet galinga. (Vatikano radijas)