Robert McTeigue SJ. Gavėnia ir vienatvė

Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus patyrė daug skausmų, tačiau kas jį vertė kentėti labiausiai? Jėzuitų kunigo Robert Mcteigue manymu, didžiausias buvo širdies ir sielos skausmas. Fizinis skausmas turi ribas, jas pasiekęs žmogus nualpsta ir tarsi atsitolina nuo savęs ir nuo situacijos. Tačiau psichinis skausmas, širdies ir sielos skausmas, gali kankinti nuolat ir būti itin stiprus. Gilūs pėdsakai gali išlikti ir praėjus skausmingam įvykiui, skausmui įsismelkus į širdies gelmę ir atokiame kamputyje įsišaknijant, augant. Toks skausmas pagimdo atskirtį ir neviltį.

Gilindamiesi į Biblijos ištraukas apie naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, pastebime, kad skausmas, kuris labiausiai kankino Jėzų, buvo vienatvė. Evangelijos pagal Matą ištraukoje (Mt 26) matome, kad geriausi draugai, žadėję būti ištikimais iki mirties, nesugebėjo išlikti žvaliais ir budėti Alyvų kalne, nepaisant pakartotinų prašymų. Judas Jėzų išdavė pabučiuodamas, kiti apaštalai pabėgo, pasirodžius valdžiai. Jėzus išgyveno siaubingą vienišumą, apleistas savo draugų ir apsuptas priešų. Po suėmimo Jėzus neturėjo jokio gynėjo, kuris jį užtartų, nei sąjungininko. Niekas nebuvo pasirengęs užstoti jį teisme. Tą momentą Jėzaus širdis, sukurta iš tobulos meilės, kentėjo siaubingą vienatvę.

Lukas (Lk 22) pasakoja, kaip Jėzus žvelgė į Petrą tą akimirką, kai šis jo išsigynė – kaip Jėzus buvo išpranašavęs. Ir jo neguodė tai, kad jis tai žinojo ši anksto. Jonas (Jn 19) sako, kad Jėzus skundėsi ant kryžiaus, sakydamas: „Trokštu“. Nesunku įsivaizduoti, kad jis troško ne tik vandens, bet ir meilės, atjautos.

Labiausiai sugraudinantis tekstas yra Morkaus (Mk 15). Ant kryžiaus Jėzus šaukia plyštančia iš apleistumo skausmo širdimi, skausmas toks didelis, kad Jėzus jaučiasi apleistas net Dievo. Skausmas buvo ne tik fizinis, tačiau tikra širdies ir sielos kančia.

Kodėl visa tai pasakoju? Galėjau vengti tų žodžių ir pakviesti tiesiai su Jėzumi įžengti į šią Gavėnią, į Jo vienatvę, meilės troškulį, kol jūs medituojate kryžiaus kelią ar meldžiatės prieš eidami Komunijos. Tokios praktikos yra visuomet sveikintinos, ypač per Gavėnią, tačiau kalbu jums apie Jėzaus vienatvę dėl kitko. Ištrauką apie kenčiantį Jėzų randame Evangelijoje pagal Matą (Mt 25, 40). Šventieji visuomet mus ragino aukoti gailestingumo darbus – tiek fizinius, tiek dvasinius  - artimui vardan kenčiančio Jėzaus. Čia noriu atkreipti dėmesį į vieną neigiamą dalyką: deja, lengviausia užgauti tą, kuris mums artimiausias, tą, kuriame galime atrasti Jėzų ir kuris yra mūsų pačių gyvenimas. Vienatvė – kuri neišvengiama šiame nuskurdintame pasaulyje – persmelkia Jėzaus širdį ir sielą, nes jis gyvena mumyse.

Kiekvienas iš mūsų retkarčiais jaučia vienatvės geluonį, kai kurie patiria vienatvę periodiškai. Ir atrodo, kad tos vargšės sielos kenčia nuo vienatvės lyg tai būtų negyjanti žaizda.

Kokia turtinga ir pilna malonės būtų Gavėnia, jei išgyventume laisvę ir dosnumą, kurių reikia, kad susitiktume Jėzų. Jėzų, kuris su atjauta kenčia mumyse, kai turime įveikti savo vienatvės skausmą.

Kodėl esame vieniši? Nes esame neužbaigti. Esame sukurti vardan draugystės, meilės, kad būtume viena su Juo. Net išgyvendami džiaugsmingiausią žmogišką situaciją būsime vieniši, nes mūsų širdyse žiojėja Dievo formos tuštuma, kuri šiame gyvenime negali būti užpildyta.

Jaučiamės vieniši, nes mūsų kultūra serga, ji moko mus mylėti dalykus ir naudotis žmonėmis, kūrinius ir daiktus paversdama stabais. Tikimės apgauti savo vienatvę. Mūsų kultūra mus ragina tapti „seksualiniais kanibalais“, kurie maitinasi žmonių kūnais, paneigdami pačią sielą, sukurtą Dievo vardan norėto pasigėrėjimo.

Galbūt jaučiamės vieniši, nes esame nustūmę meilę ar uždarę ją išorėje. Galbūt jaučiamės vieniši dėl susiklosčiusių aplinkybių, kai ne dėl savo pasirinkimo atsidūrėme atskirties ar susvetimėjimo situacijoje.

Šio vienišo gyvenimo, kurį visi gyvename, šerdyje galime rasti Jėzų – atjaučiantį Skausmų Vyrą, laukiantį mūsų. Gavėnia tai ypatingas laikas skleisti tą laisvę ir gerumą, kurių reikia, kad susitiktume Jėzų. Jis kentėjo, kad patenkintų mūsų poreikius. Ieškokime ir eikime pas jį, artinkimės prie Jo atnešdami savo širdžių vienatvės skausmą.

Dėkokime, kad priima mūsų prašymus, mūsų skausmus, suklydimus be išlygų ir apgailestavimo. Melsdamiesi galime priminti, kad Jis nėra vienišas mūsų širdyse, taip suprasime, kad ir mes nesame vieniši. Ši nuostabi malonė gali tapti vilties šaltiniu, nes jei kentėdami išliksime su Jėzumi, galėsime švęsti su Juo ir pergalę.